Spalio 16-oji LR Seimo nutarimu paskelbta Mažosios Lietuvos genocido diena.
Didžiąją Lietuvos istorijos dalį gyvavo dvi Lietuvos – Didžioji ir Mažoji.
Nagrinėdami Lietuvos istoriją, dažniausiai turime galvoje Didžiąją Lietuvą, kurią paprastai vadiname tiesiog Lietuva. Tai – kunigaikščių Lietuva, kadaise – galinga valstybė „nuo jūros iki jūros“.
Mažoji Lietuva dažniausiai lieka paraštėje, iškyla daugiausia tik tada, kai kalbama apie kultūros, ypač literatūros, istorijos siužetus (M. Mažvydas, L. Rėza, K. Donelaitis, Vydūnas).
Mažoji Lietuva, Prūsijos karalystės žemėlapio fragmentas, 1811 m.
Tragiški Antrojo pasaulinio karo įvykiai padėjo tašką Mažosios Lietuvos istorijoje. Kažkiek jos tradicijų išliko Lietuvai atitekusiame Klaipėdos krašte, bet ir čia senieji gyventojai bei jų palikuonys liko mažuma. Tuo tarpu likusi didžioji dalis, patekusi į Rusijos valdomą „Kaliningrado“ sritį, buvo visiškai nusiaubta ir sunaikinta.
Čia parodyta toji Mažosios Lietuvos dalis, kuri liko dabartinės Lietuvos teritorijoje - tai Klaipėdos kraštas: Kuršių nerija, Šilutės ir Klaipėdos rajonai bei pietinė Tauragės apskrities dalis. Kita (didžioji jos dalis) teritorija dabar priklauso Rusijai (Karaliaučius – Kaliningradas) ir Lenkijai.
Manoma, kad iš maždaug 150 000 Klaipėdos krašto gyventojų apie 100 000–120 000 buvo priversti palikti gimtinę.
1944–1949 metais pagrindinėje Mažosios Lietuvos dalyje – Karaliaučiaus krašte Maskvos Kremliaus nurodymu buvo įvykdytos per 300 tūkst. civilių gyventojų žvėriškos žudynės, o ir likę 100 tūkst. gyvųjų deportuoti.
Iki 1944 m. Mažojoje Lietuvoje gyveno apie 2,6 mln. žmonių. 1947-aisiais buvo likę tik 102 tūkstančiai gyvųjų, taigi gyventojų sumažėjo apie 25 kartus.
Apledėjusiais keliais žmonės traukėsi tolyn nuo sovietų kariuomenės (Rytprūsiai).
Sutraiškyta pabėgėlių vilkstinė
Tūkstančiai Mažosios Lietuvos pabėgėlių nuskendo Baltijos jūroje, sovietų torpedoms nuskandinus laivus. Skaičiuojama, kad per Rytprūsių operaciją sovietai paskandino 73 laivus su pabėgėliais. Didžiausia tragedija įvyko 1945 m. sausio 30 d., kai sovietų povandeninis laivas nuskandino lainerį „Wilhelmą Gustloffą“. Katastrofos metu žuvo apie 9,5 tūkst. žmonių (10 kartų daugiau, nei nuskendus „Titanikui“).
“Wilhelm Gustloff “po kelionės Viduržemio jūroje, kai niekas dar nenumanė laivo ir jo būsimų keleivių likimo
Žiauriausi Mažosios Lietuvos genocido nusikaltimai prasidėjo 1944 m. spalio 16 d., kai į Karaliaučiaus kraštą įsiveržė Baltarusijos 3-iojo fronto kariuomenė. Pirmosios oficialiai užfiksuotos žudynės įvyko spalio 21 d. Nemerkiemyje (prie Gumbinės), kur raudonosios armijos kareiviai išprievartavo, o po to sadistiškai nužudė 72 moteris (net 12 metų mergaites ir 84 metų senutę).
Netoli Ragainės 20 kareivių išniekino lietuvę moterį jos vaikų akivaizdoje. Vėliau apipylė benzinu ir padegė. Tas pats vyko visame Karaliaučiaus krašte: žudymai, plėšimai, prievartavimai tapo kasdienybe. Karaliaučius buvo vaizduojamas vokiečių militarizmo tvirtove, kurią reikia sunaikinti.
Ši neapykantos propaganda tęsėsi gana trumpai - 1945 metų žiemos puolimo metu, tačiau ilgam įsišaknijo sovietų kareivių mintyse. Ši mąstysena ir po karo gyvavo dar ilgai. Nugalėtojų ir nugalėtųjų santykiai Rytprūsiuose pasireiškė ypač aštriai. Čia gyvenusiems teko asmeniškai atsakyti už vokiečių karo veiksmus Sovietų Sąjungoje.
J. Stalinas po karo Vladimiro Lenino ordinu apdovanojo rašytoją ir žurnalistą Ilją Erenburgą – neapykantos propagandos kūrėją.
Ant pilkšvai mėlynų voko dydžio lapelių surašyti I. Erenburgo tekstai Sovietinės armijos karius rengė puolimui.
Per Vilniaus radijo stotį buvo leidžiamas įrašas, kuriame autorius pats juos skaitė:
"Nėra nieko, kas vokiečiuose būtų be kaltės - nei tarp gyvųjų, nei tarp mirusiųjų. Raudonarmiečiai, šventai vykdykite draugo Stalino nurodymą ir sumindžiokite fašistinį žvėrį jo urve. Sulaužykite germaniškųjų moterų rasinį pasididžiavimą. Pasiimkite jas sau, kaip savo teisėtą grobį. Žudykite, narsieji raudonarmiečiai!".
"Nebėra dabar knygų, meilės, žvaigždžių, o tik viena mintis: žudyti vokiečius. Visus juos nužudyti, pakarti!"
"Mums nieko nėra gražesnio kaip vokiečių lavonai. Užmuškite vokiečius! - prašo jūsų sena motulė. Užmuškite vokiečius! - maldauja vaikutis." „Viena diena nenužudžius vokiečio – veltui praleista diena.“
Ilja Erenburgas, litvakas, P. Pikaso draugas, antifašistas, SSSR propagandistas, Boriso Pasternako kritikas, savo archyvą palikęs Jad Vašemo muziejui Izraelyje
Pirmąjį raudonojo teroro etapą išgyvenę gyventojai buvo grūdami į Karaliaučiaus, Įsruties, Prūsų Ylavos, Gastų, Tolminkiemio koncentracijos stovyklas. Čia jie kentė patyčias, mirė nuo šalčio, ligų, bado. Taip per sovietinį genocidą 1944–1949 metais buvo sunaikinta 328 tūkstančiai gyventojų (iš jų beveik 130 tūkstančių – lietuvių kilmės).
Vilko vaikai
Taip buvo pavadinti Rytprūsių gyventojų vaikai. Jie į Lietuvą dažniausiai atkeliaudavo prekiniu traukiniu. Nepaisydami oro sąlygų, pilant rudens lietui ar spaudžiant šalčiui, sėdėdavo atviruose vagonuose, glaudėsi ant bamperių ar tambūruose. Geležinkelio milicija pagavusi vaikus stipriai juos sumušdavo. O krovininius traukinius lydėję kareiviai dažnai be gailesčio vaikus mėtydavo iš vagonų. Todėl nenuostabu, kad beveik visuose prie Kaliningrado - Kybartų - Kauno - Vilniaus geležinkelio esančių Vilkaviškio, Marijampolės, Kalvarijos rajonų kaimuose prisiglaudė vokiečių vaikai.
Dažnai kelias į šiaurę buvo pasirenkamas per Sovietską. Daug vokiečių laikėsi Kaune, antrame pagal dydį Lietuvos mieste. Čia vykdavo dideli turgūs ir būdavo puiki galimybė išmainyti paskutinius daiktus, išprašyti duonos ar tiesiog parsisamdyti daugybei prekiaujančių ūkininkų.
Kartais visai svetimos moterys našlaičius paimdavo elgetauti į Lietuvą, tikėdamos, kad kas nors pasigailės našlaičių. Mažamečiams išgyventi Kaliningrade galimybių beveik nebuvo. Kartais mažylius palikdavo ir giminaičiai, taip atsikratydami papildomos burnos.
Kiekvienas, kuris begalėjo, iš Kaliningrado keliavo į Lietuvą. Šiuo sudėtingu metu vaikai greitai tapo preke. Valstiečio ūkyje praversdavo kiekvienos rankos. Nedirbantys valgytojai nebuvo laikomi. Paprastai pasilikdavo tas vaikas, kuriam buvo darbo. Jo broliai ar seserys būdavo išsiunčiami pas gimines į kitus kaimus, arba turėjo patys pasirūpinti savimi. Dažniausiai saugumo sumetimais reikalauta kuo greičiau išmokti kalbėti lietuviškai. Netrukus netgi neilgai atskirai gyvenę broliai ir seserys galėjo susikalbėti tik lietuvių kalba.
Mažamečių, apie kurių tėvus nieko nebuvo žinoma, įvaikinimas apskrities administracijoje būdavo sprendžiamas labai greitai. Nuo 1947-ųjų valstybė pradėjo mokėti globos pašalpas. Ūkininkams tai buvo didelė parama.
Priėmus į šeimą vaiką, pirmiausia tekdavo jį gerai išprausti, gydyti, naikinti utėles. Tačiau dar sunkiau buvo pripratinti vokietukus prie maisto. Jie visi buvo labai išbadėję, įprastas maistas galėjo juos nuvaryti į kapus.
Po karo kaimuose virdavo labai daug naminės. Visiems reikėjo: okupantams, partizanams, išbuožintiems ūkininkams. Vaikų pareiga buvo parūpinti malkų ir kurstyti po aparatu ugnį. Todėl jau vaikystėje daugelis pradėjo ieškoti paguodos alkoholyje.
Dažną vaiką lietuviai įvaikindavo. Tačiau negalima teigti, kad tai buvo su daugeliu. Jei vaikas galėjo pateikti konkrečių duomenų apie save ar savo šeimos narius, įvaikinimo prašymą valdžia atmesdavo. Buvo vokietukų, kurie jautėsi laimingi priklausydami kokiai nors šeimai. Praktiškai visi vaikai iš Rytprūsių gimę 1940 ir vėliau ir atsidūrę Lietuvoje be šeimos narių buvo įvaikinti. Vyresnieji paprastai stengėsi įvaikinimo išvengti. Dažnai su globėjų ar darbdavių pagalba neįvaikintiems paaugliams, kad šie galėtų įsidarbinti, būdavo išduodami suklastoti dokumentai, nurodant kitą vardą, lietuvio tautybę ir gimimo vietą.
Kai 1947 metais prasidėjo didieji pokario trėmimai, daug vaikų prarado savo globėjus.
Galbūt šiems vaikams pavyko išgyventi,o štai šitie akivaizdžiai buvo nužudyti ir netapo vilko vaikais...
Karalienės Luizos tiltas šiandien - dabar jis yra tarp Rusijos ir Lietuvos sienos
Tai ant šio tilto buvo likę daugybė vaikiškų vežimėlių, nes mamos kartu su savo kūdikiais nuo jo šoko į upę. Prisimena jis ir bėgančius vilko vaikus.
Kaip teigia istoriniai šaltiniai, apie 25 tūkstančiai vaikų tuo metu neteko tėvų ir elgetaudami klajojo po Rytprūsius, apie 5 tūkstančiai patraukė Lietuvos pusėn, apie 2 tūkstančius jų priglaudė ar įsivaikino lietuviai.
Būti vokiečiu tais laikais buvo pavojinga. Daugelis vaikų pamiršo savo kalbą ir kilmę. Kiek vaikų 1945–1946 m. ištiko toks likimas, tiksliai nežinoma – istorikų skelbiami skaičiai svyruoja nuo 10 iki 25 tūkstančių.
Į Vokietiją persikėlė apie 200 Vilko vaikų, jie įkūrė savo draugiją.
Lietuvoje gyvena apie šimtą Vilko vaikų, kurie yra susibūrę į draugiją „Edelveisas – Vilko vaikai“.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą