2019 m. lapkričio 25 d., pirmadienis

Kur po Vilnių vaikščiojo rašytojai

.....vaikščiojome ir mes kartu su mokytojos J. Burinskienės pirmokais. 
F. Dostojevskis, V. Mykolaitis-Putinas, A. Mickevičius, V. Krėvė - visi skirtingi ir savaip svarbūs mūsų savivokai.
Nors žvarboka buvo, atlikome ir užduotis,


ir aplankėme A. Puškino muziejų Markučiuose:
Beje, šiame muziejuje yra puiki idėja šeimai: viena knygų spinta žmonai, kita - vyrui. Taip bent jau buvo susiskirstę jaunėlis A. Puškino sūnus Grigorijus ir jo žmona Varvara - šio namo, dabar muziejaus, šeimininkai:

2019 m. lapkričio 7 d., ketvirtadienis

2019 metų lapkričio 5-ąją.......

.....ne viena dešimtis mūsų gimnazijos mokinių dalyvavo susitikime su 1941-jų metų tremtine Irena Saulute Valaityte. 
Klausėmės jos prisiminimų ir žiūrėjome filmą, kuris didžia dalimi paremtas šios daug skausmo ir liūdesio svetimame krašte išgyvenusios moters pasakojimu. Šio filmo pavadinimas - "Tarp pilkų debesų".

Būna ir taip, kad pirma pažiūri filmą, o po to patikrini, kaip jis parodė knygą. Tiems, kurie dar neskaitė jos, primenu: gimnazijos bibliotekoje turime Rūtos Šepetys kūrinį:


 Ir dar daug kitų ir kur kas didesnės literatūrinės vertės knygų apie mūsų tautos tremtį.

2019 m. spalio 28 d., pirmadienis

1939 spalio 28

1939-ųjų spalio 28-osios vidurdienį išsipildė visų lietuvių svajonė -    tądien į Vilnių įžengus Lietuvos kariuomenės daliniams, pagaliau atgavome mūsų sostinę, kurią iki tol 19 metų ir 20 dienų buvo okupavusi, o vėliau su visu Vilniaus kraštu ir aneksavusi kaimyninė Lenkija.

Tiesa, nedaug tų lietuvių Vilniuje ir tebuvo: oficialiais to meto duomenimis, 1939-aisiais 194,6 tūkst. gyventojų turinčiame mieste lietuvių - 1,4 tūkstančio.

Kaip taip atsitiko, kad tik tiek lietuvių bebuvo, kaip likusi Lietuva mylėjo ir svajojo apie Vilnių, galite sužinoti šioje sąžiningai parašytoje knygoje:



O šioje - tų lemtingų metų įvykių analizė:



O šioje, jau dipukų leistoje rinktinėje, galima pajusti poeto džiaugsmą Vilnių atgavus:






2019 m. spalio 16 d., trečiadienis

Spalio 16-oji....

......2006-aisiais Lietuvoje paskelbta Mažosios Lietuvos genocido diena. Tik ji - ne pasidžiaugimas. Kur kas smagiau daug kam tądien  švęsti Boso dieną, kitiems - Pasaulinę maisto dieną. 
Manau, kad lietuviškos raštijos ir kultūros lopšyje Sovietų Sąjungos prieš 70 metų įvykdyta tragedija - ne tas faktas, kurį turėtų stelbti boso ir maisto dienos. 

Mūsų gimnazijos bibliotekoje turime dvi knygas, iš kurių galima nemažai sužinoti apie Antrojo pasaulinio karo įvykius Rytų Prūsijoje. 

Viena iš jų - ypatinga. Biblioteka gavo šį rankraštį iš rašytojo Stanislovo Abromavičiaus tuomet, kol dar leidykla knygos nebuvo išleidusi - tai Rytų Prūsijos vaiko, vardu Zigfridas, atėjusio į Lietuvą duoneliauti, prisiminimai:


O štai kita, ko gero, kur kas labiau žinoma knyga apie vilko vaikus:


Kviečiu skaityti šias knygas, nors jos ir suteikia ne malonumą, o parodo, kokia iš tiesų yra baisi mirtis, karas, suluošinta vaikystė ir melas. Gal paskaičius pavyks ir į savo gyvenimus pažiūrėti kitu kampu?



2019 m. rugsėjo 20 d., penktadienis

Minime Vaižganto 150-ąsias gimimo metines

1869 metų rugsėjo 20-ąją gimė Juozas Tumas-Vaižgantas - kunigas, rašytojas, politikas, ypatingai gerbiamas ir mylimas XX amžiaus pradžios Lietuvos visuomenės veikėjas.
Gimnazijos bibliotekoje turime visus jo kūrinius, tačiau šį kartą noriu parodyti štai šitą:
Šioje knygoje skelbiami 399 Juozo Tumo-Vaižganto laiškai, rašyti dviejų šeimų - Klimų ir Lesauskių - nariams. "Dviračio žinios" tykiai išslinktų iš eterio, jei daugiau žmonių perskaitytų Vaižganto laiškus - jo humoro ir potekstės viražai vargiai pasiekiami aniems humoro kūrėjams. Ir dar kai kas - nėra Vaižganto humore jokios pagiežos niekam.
Tačiau metinių proga noriu pacituoti šį, paskutinį, 18 dienų iki mirties rašytą laišką:

.....Patys sau mes ne džiaugsmas. Ačiū Dievuliui už sveikatą, o daugiau nieko. Save praturtinti iš savęs negalima - tai būtų pilstymas vandens tame pat šulinėly. Turto ieškoma šalia savęs ir jis susinešamas į save.
Didžiausias žmogaus turtas, kurio jis nemokamai gali abiem rieškučiom semtis, tai gamta, mūsų pasaulis. Turtu vadinu ir džiaugsmą. Kokia mizerija, kai miestelėnas sau džiaugsmo tesiieško kur pigiau, kai to džiaugsmo neišsemiami šaltiniai gamtoje".

2019 m. rugsėjo 8 d., sekmadienis

Prieš 590 metų, 1429-iais

.....į Liubarto pilį Lucke (dabar Ukraina) susirinko Europos valdovai ir LDK vadovai. Jie sutarė paskelbti, kad 1430 metų rugsėjo 8-ąją įvyks Vytauto Didžiojo karūnavimas.

 Imperatorius Zigmantas per pasiuntinius siuntė karūną su dokumentais. Ją vežė imperatoriaus pasiuntiniai. 
Tačiau lenkai – Baptistas Cigalas, Zigmantas Rotas ir Poznanės pakamaris Janas Čarnkovskis kelyje juos suėmė ir tą karaliaus vainiką atėmė. 
Sakoma, kad lenkai jį perkirto pusiau ir prilydė puses prie Krokuvos vyskupo karūnos, kuri ir dabar tebėra Krokuvos pilies švento Stanislavo bažnyčioje.

Vytautas Didysis taip ir nesulaukė karūnavimo. Buvo numatyta kita karūnavimo data, bet Vytautas Didysis 1430 m. spalio 27 d. mirė.

Taigi po metų mūsų laukia neįvykusio svarbaus įvykio 590-osios metinės. Kaži kaip būtų dabar, jei Vytautas Didysis būtų buvęs karūnuotas. Tačiau istorijoje nėra tariamosios nuosakos - joje faktai, kuriuos žinai arba nežinai. Geriau - žinoti. Todėl siūlau, belaukiant šios datos, pasiskaityti  knygas, kurias turime mūsų gimnazijos bibliotekoje ir kuriose daug įdomybių apie kunigaikštį Vytautą.












2019 m. birželio 6 d., ketvirtadienis

220-ąjį A. Puškino gimtadienį

su grupe gimnazistų - pirmokų ir antrokų - minėjome Vilniuje, Markučių dvare, kuriame gyveno poeto sūnus.
Šventė tądien ten buvo didelė: daugybė žmonių, gėlių, poezijos deklamavimo ir apdovanojimų kūrybinio konkurso laureatams, tačiau mes turėjome savo programą ir užduotis:

pirmiausia, ieškojome ir fotografavome su A. Puškino atminimu susijusius muziejaus kambarius, daiktus:
Muziejaus parke piešėme iliustracijas A. Puškino eilėraščiui ir klijavome jas ant vieno "kilimo":




Deklamavome A. Puškino eilėraščius ir skaitėme jų vertimus: