Štai kas atsitinka, kai forma nustelbia turinį

Rasos Kalinauskaitės nuotrauka

Tokiu knygų šašlyku buvo pasipuošę Trakai prieš šventes.
Nuostabu, kad šio gėdingo projekto autoriai nesidraskė, gindami savo saviraiškos laisvę, o atsiprašė ir išmontavo šį šašlyką.
Turbūt po viešos egzekucijos nurašytos knygos pateko ten, kur ir buvo numatyta - perdirbti.
Bibliotekininkų darbe (kaip, beje ir veterinarų, duonkepių, miškininkų ar gydytojų ir daugelio kitų profesijų) yra "tamsioji" pusė: bibliotekininkai dėl įvairių priežasčių turi nurašyti leidinius, kurie bus utilizuoti. Gerai, jei aišku, dėl ko nurašyti: labai sena, suplėšyta, sudilusi knyga. O jei ne sena, ne suplyšusi,  ne sudilusi, bet seniai neskaityta? 
Atpažinau ne vieną knygą Trakų šašlyke, bet labiausiai skaudu dėl šių dviejų subjaurotų, kurias sveikas turime gimnazijos bibliotekoje:

Pirmojoje - lietuvio tremtinio prisiminimai apie niekuo dėtos šeimos gyvenimą sužlugdžiusią tremtį, antrojoje - unikalaus žmogaus, bandžiusio priešintis visokių spalvų Lietuvos okupantams II Pasaulinio karo metais ir gerokai po jo, prisiminimai.
Taip, knygelės kuklios savo išvaizda. Ir nuotraukų jose mažoka, o ir tos pačios - ne kažin kokios super kokybės, bet...........jos lauks skaitytojų mūsų gimnazijos bibliotekoje, nes pagarbos savo tautai, praeičiai ir kančiai vis tiek reikia mokytis.

Šventės ir vėduoklės Vilniuje

Artėjant šventėms, su mokytojos Jūratės mokiniais išvažiavome pažiūrėti Vilniaus:
buvome prie eglutės, pasivaikščiojome Vilniaus gatvėmis,
Nacionalinio muziejaus Senajame arsenale apžiūrėjome 
A. Vasiljevo drabužių parodą:

mokėmės, kaip daryti vėduokles:

ir aplankėme didžiausią Lietuvos biblioteką:

Linksmai ir turiningai prieš šventes pabuvome kartu.

Prieš 65 metus - 1954 metų lapkričio 26-ąją......

........Maskvos Butyrkų kalėjime sušaudytas LLKS tarybos prezidiumo pirmininkas generolas Jonas Žemaitis - Vytautas.
Gimnazijos bibliotekoje turime jo marčios - Nijolės Gaškaitės-Žemaitienės parašytą knygą apie šį ypatingą, ypatingai tragiško likimo žmogų:

Autorė apibūdino šią savo knygą kaip kuklią padėką tūkstančiams žuvusių partizanų už tai, kad mes turime iš ko semtis stiprybės, taigi nebus didelis žygdarbis ją bent paskaityti.

Kur po Vilnių vaikščiojo rašytojai

.....vaikščiojome ir mes kartu su mokytojos J. Burinskienės pirmokais. 
F. Dostojevskis, V. Mykolaitis-Putinas, A. Mickevičius, V. Krėvė - visi skirtingi ir savaip svarbūs mūsų savivokai.
Nors žvarboka buvo, atlikome ir užduotis,

ir aplankėme A. Puškino muziejų Markučiuose:

Beje, šiame muziejuje yra puiki idėja šeimai: viena knygų spinta žmonai, kita - vyrui. Taip bent jau buvo susiskirstę jaunėlis A. Puškino sūnus Grigorijus ir jo žmona Varvara - šio namo, dabar muziejaus, šeimininkai:

2019 metų lapkričio 5-ąją.......

.....ne viena dešimtis mūsų gimnazijos mokinių dalyvavo susitikime su 1941-jų metų tremtine Irena Saulute Valaityte. 

Klausėmės jos prisiminimų ir žiūrėjome filmą, kuris didžia dalimi paremtas šios daug skausmo ir liūdesio svetimame krašte išgyvenusios moters pasakojimu. Šio filmo pavadinimas - "Tarp pilkų debesų".

Būna ir taip, kad pirma pažiūri filmą, o po to patikrini, kaip jis parodė knygą. Tiems, kurie dar neskaitė jos, primenu: gimnazijos bibliotekoje turime Rūtos Šepetys kūrinį:

 Ir dar daug kitų ir kur kas didesnės literatūrinės vertės knygų apie mūsų tautos tremtį.

1939 spalio 28

1939-ųjų spalio 28-osios vidurdienį išsipildė visų lietuvių svajonė -    tądien į Vilnių įžengus Lietuvos kariuomenės daliniams, pagaliau atgavome mūsų sostinę, kurią iki tol 19 metų ir 20 dienų buvo okupavusi, o vėliau su visu Vilniaus kraštu ir aneksavusi kaimyninė Lenkija.

Tiesa, nedaug tų lietuvių Vilniuje ir tebuvo: oficialiais to meto duomenimis, 1939-aisiais 194,6 tūkst. gyventojų turinčiame mieste lietuvių - 1,4 tūkstančio.

Kaip taip atsitiko, kad tik tiek lietuvių bebuvo, kaip likusi Lietuva mylėjo ir svajojo apie Vilnių, galite sužinoti šioje sąžiningai parašytoje knygoje:

O šioje - tų lemtingų metų įvykių analizė:

O šioje, jau dipukų leistoje rinktinėje, galima pajusti poeto džiaugsmą Vilnių atgavus:

Spalio 16-oji....

......2006-aisiais Lietuvoje paskelbta Mažosios Lietuvos genocido diena. Tik ji - ne pasidžiaugimas. Kur kas smagiau daug kam tądien  švęsti Boso dieną, kitiems - Pasaulinę maisto dieną. 
Manau, kad lietuviškos raštijos ir kultūros lopšyje Sovietų Sąjungos prieš 70 metų įvykdyta tragedija - ne tas faktas, kurį turėtų stelbti boso ir maisto dienos. 

Mūsų gimnazijos bibliotekoje turime dvi knygas, iš kurių galima nemažai sužinoti apie Antrojo pasaulinio karo įvykius Rytų Prūsijoje. 

Viena iš jų - ypatinga. Biblioteka gavo šį rankraštį iš rašytojo Stanislovo Abromavičiaus tuomet, kol dar leidykla knygos nebuvo išleidusi - tai Rytų Prūsijos vaiko, vardu Zigfridas, atėjusio į Lietuvą duoneliauti, prisiminimai:

O štai kita, ko gero, kur kas labiau žinoma knyga apie vilko vaikus:

Kviečiu skaityti šias knygas, nors jos ir suteikia ne malonumą, o parodo, kokia iš tiesų yra baisi mirtis, karas, suluošinta vaikystė ir melas. Gal paskaičius pavyks ir į savo gyvenimus pažiūrėti kitu kampu?

Minime Vaižganto 150-ąsias gimimo metines

1869 metų rugsėjo 20-ąją gimė Juozas Tumas-Vaižgantas - kunigas, rašytojas, politikas, ypatingai gerbiamas ir mylimas XX amžiaus pradžios Lietuvos visuomenės veikėjas.

Gimnazijos bibliotekoje turime visus jo kūrinius, tačiau šį kartą noriu parodyti štai šitą:

Šioje knygoje skelbiami 399 Juozo Tumo-Vaižganto laiškai, rašyti dviejų šeimų - Klimų ir Lesauskių - nariams. "Dviračio žinios" tykiai išslinktų iš eterio, jei daugiau žmonių perskaitytų Vaižganto laiškus - jo humoro ir potekstės viražai vargiai pasiekiami aniems humoro kūrėjams. Ir dar kai kas - nėra Vaižganto humore jokios pagiežos niekam.
Tačiau metinių proga noriu pacituoti šį, paskutinį, 18 dienų iki mirties rašytą laišką:

.....Patys sau mes ne džiaugsmas. Ačiū Dievuliui už sveikatą, o daugiau nieko. Save praturtinti iš savęs negalima - tai būtų pilstymas vandens tame pat šulinėly. Turto ieškoma šalia savęs ir jis susinešamas į save.
Didžiausias žmogaus turtas, kurio jis nemokamai gali abiem rieškučiom semtis, tai gamta, mūsų pasaulis. Turtu vadinu ir džiaugsmą. Kokia mizerija, kai miestelėnas sau džiaugsmo tesiieško kur pigiau, kai to džiaugsmo neišsemiami šaltiniai gamtoje".

Prieš 590 metų, 1429-iais

.....į Liubarto pilį Lucke (dabar Ukraina) susirinko Europos valdovai ir LDK vadovai. Jie sutarė paskelbti, kad 1430 metų rugsėjo 8-ąją įvyks Vytauto Didžiojo karūnavimas.

 Imperatorius Zigmantas per pasiuntinius siuntė karūną su dokumentais. Ją vežė imperatoriaus pasiuntiniai. 
Tačiau lenkai – Baptistas Cigalas, Zigmantas Rotas ir Poznanės pakamaris Janas Čarnkovskis kelyje juos suėmė ir tą karaliaus vainiką atėmė. 
Sakoma, kad lenkai jį perkirto pusiau ir prilydė puses prie Krokuvos vyskupo karūnos, kuri ir dabar tebėra Krokuvos pilies švento Stanislavo bažnyčioje.

Vytautas Didysis taip ir nesulaukė karūnavimo. Buvo numatyta kita karūnavimo data, bet Vytautas Didysis 1430 m. spalio 27 d. mirė.

Taigi po metų mūsų laukia neįvykusio svarbaus įvykio 590-osios metinės. Kaži kaip būtų dabar, jei Vytautas Didysis būtų buvęs karūnuotas. Tačiau istorijoje nėra tariamosios nuosakos - joje faktai, kuriuos žinai arba nežinai. Geriau - žinoti. Todėl siūlau, belaukiant šios datos, pasiskaityti  knygas, kurias turime mūsų gimnazijos bibliotekoje ir kuriose daug įdomybių apie kunigaikštį Vytautą.

220-ąjį A. Puškino gimtadienį

su grupe gimnazistų - pirmokų ir antrokų - minėjome Vilniuje, Markučių dvare, kuriame gyveno poeto sūnus.
Šventė tądien ten buvo didelė: daugybė žmonių, gėlių, poezijos deklamavimo ir apdovanojimų kūrybinio konkurso laureatams, tačiau mes turėjome savo programą ir užduotis:

pirmiausia, ieškojome ir fotografavome su A. Puškino atminimu susijusius muziejaus kambarius, daiktus:

Muziejaus parke piešėme iliustracijas A. Puškino eilėraščiui ir klijavome jas ant vieno "kilimo":

Deklamavome A. Puškino eilėraščius ir skaitėme jų vertimus:

Maršrutas po tarpukario Kauną

Juo mes vaikščiojome su gimnazijos pirmokais: apžiūrėjome Halę, kurioje 1940 metų rugpjūtį, praėjus dviems mėnesiams po Lietuvos Respublikos okupacijos, buvo sukviesti mokytojai "mokytis naujoviškai mokyti":

Prie Tautos namų pagerbėme 46 Lietuvos garbės kalinių atminimą:  jie, prieš išvežant į Štuthofą 1943 metų kovą, kalėjo čia, tuometinėje Gestapo būstinėje:

Ties Karininkų Ramove, prieš tai susipažinę su paties pastato istorija, kalbėjomės apie 1938 metais čia vykusias diskusijas ir įvykius, susijusius su Lenkijos ultimatumo priėmimu:

Greta buvusių Laikinosios Vyriausybės rūmų skaitėme pirmojo Lietuvos Respublikos prezidento A. Smetonos priesaiką, duotą prieš 100 metų kaip tik šiame iki šių dienų išlikusiame pastate:

Daug kam buvo naujiena, kad dabartinėje Filharmonijoje, buvusiuose Teisingumo Rūmuose, 1935 metais vyko didžiausios tarpukario Lietuvos istorijoje bylos svarstymas - tai buvo pirmasis Europoje teismas, kuriame teisė nacius:

O štai tos knygos, kurias turime gimnazijos bibliotekoje ir kurios padėjo ruoštis šiam maršrutui:

Kviečiu skaityti šias ir dar daugelį kitų vertingų knygų - jose galima rasti tai, apie ką googlas nė nežino.