Sugrįžome į mokyklą, susigulėjo jau tvarkaraščiai... Ne vienas kai kas reikliai apsidairė, ar šviesios erdvės mūsų vaikų mokyklose, ar patogūs sėdmaišiai ir poilsio kambariai, ar maistas skanus, ar mokytojai supratingi, tarytum visa tai kaip nors susiję su vaiko charakterio ugdymu ir pasiruošimo efektyviai gyventi siekiu.
Siūlau šiek tiek paskaityti apie didžiausio bendrinės lietuvių kalbos ugdytojo, tobulintojo, jos pagrindų kūrėjo, pirmojo bendrinės kalbos sintaksės, terminologijos ir apskritai, rašomosios kalbos teoretiko - Jono Jablonskio (1860-1930) mokyklą:
1869-ųjų ruduo
...Visame Naumiestyje tebuvo viena pradžios mokykla, kurioje dirbo vienui vienas mokytojas – Merkelis Petras Lapinskas. Jis mokė visus skyrius ir dėstė visus dalykus, išskyrus tikybą – jos mokė Naumiesčio vikaras J. Marma.
Kokį įspūdį galėjo padaryti tokia mokykla atėjusiam iš šeimos vaikui? Tikriausiai turėjo būti labai nyku tarp svetimų: didelis visokio amžiaus išdykėlių vaikų būrys, rūstūs mokytojai.
<...> Mokykloje viešpatavo svetimos kalbos, todėl vaikai iš karto nesuprasdavo mokytojų. Šie tuoj „aiškindavo“ bausmėmis.
<...> Vienam mokytojui aprėpti visas keturias klases būdavo sunku, todėl pačius mažuosius mokyti pavesdavo kokiam akylesniam vyresniojo skyriaus mokiniui. O su juo Jonukas mokėdavo susitarti: pakišdavo pyragėlį, saldainiuką ar obuolį. Be to, ir Jonuko mama stengėsi įsiteikti ponui mokytojui Lapinskiui, kaskart atnešdama jam čia sūrį, čia viščiuką, čia kiaušinių.
<...>Nepajuto Jonukas, kai tapo visu Jonu. <...> Priartėjo ir gimnazijos baigiamieji egzaminai. 1881 m. gegužės mėnesį Jablonskis išlaikė dešimt egzaminų <...> ir gauna brandos atestatą su reikšmingu įrašu: Pedagogų taryba, atsižvelgdama labai gerą elgesį ir stropumą, į labai gerą mokymąsi, ypač graikų kalbos, apdovanoja jį aukso medaliu.
