1939-ųjų spalio 28-osios vidurdienį išsipildė visų lietuvių svajonė - tądien į Vilnių įžengus Lietuvos kariuomenės daliniams, pagaliau atgavome mūsų sostinę, kurią iki tol 19 metų ir 20 dienų buvo okupavusi, o vėliau su visu Vilniaus kraštu ir aneksavusi kaimyninė Lenkija.
Tiesa, nedaug tų lietuvių Vilniuje ir tebuvo: oficialiais to meto duomenimis, 1939-aisiais 194,6 tūkst. gyventojų turinčiame mieste lietuvių - 1,4 tūkstančio.
Kaip taip atsitiko, kad tik tiek lietuvių bebuvo, kaip likusi Lietuva mylėjo ir svajojo apie Vilnių, galite sužinoti šioje sąžiningai parašytoje knygoje:
O šioje - tų lemtingų metų įvykių analizė:
O šioje, jau dipukų leistoje rinktinėje, galima pajusti poeto džiaugsmą Vilnių atgavus:
......2006-aisiais Lietuvoje paskelbta Mažosios Lietuvos genocido diena. Tik ji - ne pasidžiaugimas. Kur kas smagiau daug kam tądien švęsti Boso dieną, kitiems - Pasaulinę maisto dieną.
Manau, kad lietuviškos raštijos ir kultūros lopšyje Sovietų Sąjungos prieš 70 metų įvykdyta tragedija - ne tas faktas, kurį turėtų stelbti boso ir maisto dienos.
Mūsų gimnazijos bibliotekoje turime dvi knygas, iš kurių galima nemažai sužinoti apie Antrojo pasaulinio karo įvykius Rytų Prūsijoje.
Viena iš jų - ypatinga. Biblioteka gavo šį rankraštį iš rašytojo Stanislovo Abromavičiaus tuomet, kol dar leidykla knygos nebuvo išleidusi - tai Rytų Prūsijos vaiko, vardu Zigfridas, atėjusio į Lietuvą duoneliauti, prisiminimai:
O štai kita, ko gero, kur kas labiau žinoma knyga apie vilko vaikus:
Kviečiu skaityti šias knygas, nors jos ir suteikia ne malonumą, o parodo, kokia iš tiesų yra baisi mirtis, karas, suluošinta vaikystė ir melas. Gal paskaičius pavyks ir į savo gyvenimus pažiūrėti kitu kampu?
