Baigiantis pirmajam naujųjų mokslo metų mėnesiui, kartu su mokinių grupe išsiruošėme pažiūrėti spektaklio. Ir ne šiaip sau kokio – o rusų literatūros klasiko N. Gogolio „Pamišėlio užrašus“.
Nors pavadinimas gerokai primena geriausias KK2 tradicijas, turinys - nė iš tolo nepanašus.
Mažai kas žino, kad mokydamasis licėjuje N. Gogolis garsėjo kaip „užsidaręs, paslaptingas nykštukas“ ir nepakartojamas komiškų vaidmenų atlikėjas mokinių spektakliuose.
Mūsų mokiniams buvo naujiena, kad „Pamišėlio užrašai“ – mono spektaklis. „Kaip gali vienas žmogus tiek teksto išmokti?“ – stebėjosi kai kurie.
„Šis spektaklis man leido susimąstyti, kiek nedaug reikia, kad žmogus išprotėtų,“- sakė Paulina. „Stebėjau žiūrovų veidus, jų išraiškas, kaip jie išgyvena emocijas“, - garsiai pagalvojo Inga. Spektaklis vyko labai mažytėje salėje, šviesos nebuvo gesinamos – todėl toks stebėjimas – lyg papildoma spektaklio dalis. „Kas būtų, jei tokia nelaimė ištiktų mane? Mano artimą? Kaip reikėtų su juo elgtis ir bendrauti?“ – tęsia Inga.
„Šitas spektaklis mane sukrėtė“, - pripažįsta Sandra.....
.......Kai išėjome iš salės, mėnulis jau buvo patekėjęs. Eidamos vakarinio Kauno gatvėmis, dalinomės įspūdžiais. Vis dėlto prasmingai praleistas vakaras vertas to, kad mažiau laiko tąkart liko buičiai ir planų, kaip versime kalnus, kūrimui: pabuvome su savimi, pamąstėme apie gyvenimą, kai kas iš mūsų sužinojo apie jį visiškai naujų dalykų.
 |
| Spektaklio dekoracija J. Burinskienė, E. Raudaitienė |
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą