1873-1929
Lietuvos Šaulių sąjungos įkūrėjas, knygnešys, rašytojas, nenuorama bajoras, nusprendęs kalbėti ir rašyti lietuviškai.
Gimnazijos bibliotekoje turime šią knygą:
Joje - 359 V. Putvinskio laiškai, rašyti nuo 1892 iki pat mirties. Adresatai - šeimos nariai, artimieji, giminės, bendražygiai: žmona Emilija, vaikai, sesuo Marija, svainis A. Zmuidzinavičius, J. Nemeikša, A. Gravrogkas ir kiti.
Čia noriu pacituoti 1915 birželio 4-ąją V. Putvinskio rašytą laišką žmonai Emilijai. Jis atrodo ypač gražus tiems, kas žino V. Putvinskio apsisprendimo būti lietuviu istoriją:
"Yra žmonių daug apie mane aplinkui. Bet turinys sielos mano nepritaikintas yra prie jų. Taip baisiai be maža bendro su jais. <....>
Lieka rašyti. <...> Ir rašysiu. Rašysiu....Saldus ir skaudus tas rašymas...bet rašysiu.
Rašysiu ir Lietuvai, tokiai, kokia buvo, tokiai, kokią norėčiau, kad būtų...Rašysiu, kaip mokėsiu. Mokinsiuosi mūsų kalbos nors nežinau, ar teks ja man dar naudoties. Bet viltis yra. O jei ir netektų, tai vis juk gražesnis būsiu mirdamas, mokėdamas tą mūsų brangią gražią kalbą."
Kviečiu atidžiau pasidomėti V. Putvinskio asmenybe ir pavartyti šio įdomaus likimo ir apsisprendimo žmogaus laiškus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą