Čia tik viena iš blogybių..........

 ..............kuri atsitinka tiems, kurie neskaito knygų:) :

                                                                                                                   Iš interneto platybių

Nuostabu, koks kartais gali būti kerštas...................

.............skurdui   tik tokų, reels'ų laikais:

Apie draugus, apie draugystę....

Ką tu gali pasakyti apie draugystę.

Ką mums apie tai sako lietuvių tautos patarlės ir priežodžiai.

Ką rašo rašytojai ir dainuoja dainininkai.

Su mokytojos Jūratės B. mokiniais skaitėme patys ir klausėmės savo draugų

Jokių galimybių pasakyti geriau, nei apie atmintį pasakė..........

 Umberto Eco

Jis buvo mokslininkas, rašytojas, žurnalistas, kolekcininkas, bibliofilas. Ir labai sąmojingas žmogus.

Atsirinkti, kieno patarimais pasitikėti, nėra taip paprasta.

O šio žmogaus išmintį priimti - didelė dovana.

Gimnazijos bibliotekoje turime dvi U. Eco knygas.

Jas skaityti sunku - minties, sąmojo ir poteksčių koncentracija iš tiesų didoka.

Bet........jei pradėsim dabar......

Kviečiu imti ir skaityti

Kai raides draudė

 Gimnazijos bibliotekoje turime ne vieną knygą apie lietuviškos spaudos draudimą: ir autentiškus knygnešių prisiminimus, ir mokslininkų studijas apie šį reiškinį.

Bet ši - ypatinga:

parašyta šviesaus ir oraus žmogaus, fizikos ir matematikos mokytojo, rašytojo Petro Mašioto. Su tokia šiluma parašyta, kad rodos skaitai šias autobiografines apysakas šilto vakaro saulėje.

Susipažinome su Tarasu Ševčenka

Ką čia bepasakysi...........na, nedaug mes težinome  apie Tarasą Ševčenką - ukrainiečių literatūrinės kalbos normintoją. 

Todėl su gimnazijos antrokais bandėme susidėlioti šio rašytojo ir dailininko biografijos bei kūrybos faktus.

Beje, būdamas keturiolikmetis, Tarasas kartu su savo šeimininku (Tarasas buvo baudžiauninkas) gyveno Vilniuje. Mokėsi tapyti, įsimylėjo.......

Pažintis su savo mokyklos biblioteka

 Geriausia pažindintis aktyviai: gavę užduotis I C ir I A mokiniai patys bandė susigaudyti turtingame gimnazijos bibliotekos fonde: krėtė lentynas, ieškodami nurodytų autorių knygų, dairydamiesi nuorodų, pagal kurias galėtų atsakyti į klausimus, bendravo ir dalinosi tuo, ką pavyko surasti - iš tiesų, keista, bet dar liko ką sužinoti: :) 

Tas sąmyšis visiems patiko - mokiniams dėl iššūkių, mokytojoms - dėl į užduotis įnikusių mokinių.

E. Raudaitienė, J. Burinskienė

Tai mes jau šitai matėm?

Gimnazijos bibliotekoje turime visus Juozo Baltušio dienoraščio tomus. Kas nematė, kaip jis atrodo, geriau tegul pasižiūri - beveik 4000 puslapių trijose knygose :).

Šioje daugybėje faktų, svarstymų,  piktumų ir apmąstymų randame štai tokį įrašą:

Ir bangos, ir mirtys, ir komplikacijos, bet ne pandemija, ne pasaulinė, ne karantinas, ne.............

Kur po Vilnių vaikščiojo rašytojai

.....vaikščiojome ir mes kartu su mokytojos J. Burinskienės pirmokais. 
F. Dostojevskis, V. Mykolaitis-Putinas, A. Mickevičius, V. Krėvė - visi skirtingi ir savaip svarbūs mūsų savivokai.
Nors žvarboka buvo, atlikome ir užduotis,

ir aplankėme A. Puškino muziejų Markučiuose:

Beje, šiame muziejuje yra puiki idėja šeimai: viena knygų spinta žmonai, kita - vyrui. Taip bent jau buvo susiskirstę jaunėlis A. Puškino sūnus Grigorijus ir jo žmona Varvara - šio namo, dabar muziejaus, šeimininkai:

1850 metų spalio 9 dieną gimė Vincas Pietaris

V. Pietaris (1850 - 1902)

Vincas Pietaris - pirmojo lietuviško romano "Algimantas" autorius. 

Jį V. Pietaris pradėjo rašyti 1900 metų vasarą. 
 Prakalbą "Algimanto" skaitytojui  jo autorius baigia tokiais žodžiais: 

"Ne tai svarbu, kad mano darbas niekam nevertas, tik tai, jog nėra kam dirbti. Aš ir pats žinau savo darbo vertę, bet ką darysi, kad geresniam daug ko trūksta, o ypač trūksta gabumo."

Kaip trūksta mums šiandien tokio kuklumo......

Pirmosios romano „Algimantas“ dalys išėjo JAV, Pensilvanijos valstijoje, Šenandore, 1904 metais, taigi išleisto savo kūrinio rašytojas jau nebepamatė.

Greta kur kas naujesnių šio romano bei V. Pietario "Raštų" leidimų mūsų gimnazijos bibliotekoje turime ir beveik 100 metų senumo "Algimanto"  II tomą: jis - akivaizdu -  senokai nebekvepiantis leidyklos dažais. Bet užtatai yra liudininkas to laiko, kai šis romanas įsiliejo į lietuvių literatūros istoriją, buvo vertinamas ir skaitomas, nepaisant jo autoriaus kuklumo ir nedidelių vilčių.

Dar šiek tiek apie V. Pietarį