"Kokia man gyslom šiluma srovena..........

 ............kada šnekuosi vienas su knyga," - rašė J.V. Getė.

Pabandėm patirti:

Parašyta moterų.....

Kas joms rūpėjo toli nuo Tėvynės?

Kodėl jos rašė?

Kaip įstengė išleisti savo knygas svetimame krašte: Kanadoje, JAV, Australijoje, Didžiojoje Britanijoje?

Tai egzodo literatūros moterų kūrybos paroda:

Kviečiu užeiti ir pamatyti

Dar vienas inkunabulas

 Sausio pabaigoje M.Mažvydo bibliotekoje įvyko atradimas - buvo identifikuotas vertingas leidinys, kuris dar vadinamas inkunabulu - tai yra iki 1500 metų gruodžio 31 išspausdinta knyga.

Daugelio pirmųjų atspausdintų knygų tebuvo išleista po vieną egzempliorių - ir tai tik dar labiau padidina jų vertę.

Lietuvoje saugomų inkunabulų yra beveik 500 šimtai. Liūdnas faktas - daugiau nei 200 jų dingo: sudegė, buvo išvogti, perduoti į kitas šalis: kai dar egzistavo tas miestas, tai į Karaliaučių, vėliau - į Kijevą, po to - į Rusiją, dar vėliau - į Lenkiją. Žinoma, niekas nieko Lietuvai neskolingas.........

Gimnazijos bibliotekoje turime knygą, kurioje aprašytas Lietuvos inkunabulų likimas. Ir daugybė gražių iliustracijų.

Dar vieno inkunabulo atradimo proga kviečiu imti ir pavartyti šią knygą:

Sausio 13-oji

 Nemažai žinome, kas vyko tą 1991-ųjų sausio 13-ąją Vilniuje: nufilmuota, aprašyta, papasakota.

Tačiau ne vien Vilniuje žmonės ėjo laisvės ginti. Ir mūsų apylinkėse jie būrėsi draugėn, tikėdamiesi apsaugoti tai, ką manė esant svarbiu objektu čia, greta savo namų.

Bibliotekoje turime knygą, kurioje pateikti garliaviečių ir kitų Kauno rajono apylinkių gyventojų, budėjusių  Sitkūnuose ir Juragiuose, prisiminimai.

Iš tiesų, ši knyga yra kad ir nedidelis, bet vis dėl to bandymas atstatyti istorinę tiesą: Sitkūnų radijo perdavimo stotis taip pat ženkliai prisidėjo prie bendro reikalo: saugoma neabejingų vietinių žmonių, ji keletą lemtingų valandų, perdavinėjo pasauliui ir Lietuvai informaciją apie tai, kas vyksta prie Parlamento rūmų - to, kad neužteks užimti TV bokšto  bei Radijo ir TV rūmų Vilniuje, vadai Maskvoje nebuvo numatę. 

Lietuvos radijas, pradėjęs veikti iš Sitkūnų radijo stoties, tikėtina, apsaugojo Lietuvą nuo tragiškesnių įvykių.

Autentiškų pastebėjimų apie tą naktį, gero humoro ir naujų faktų sužinosite, jei paskaitysite šią knygą.

Iš Martyno Mažvydo bibliotekos..........

 ..............mūsų gimnazijos biblioteka gavo Metų knygos rinkimuose dalyvaujančių leidinių. 

Metų knyga publicistikos ir dokumentikos kategorijoje pretenduoja tapti šie leidiniai:

Visus juos galite rasti gimnazijos bibliotekos lentynose jau dabar.

Taip pat iki balandžio 23 dienos kviečiu balsuoti už labiausiai patikusias naujausias knygas. Nominantų kategorijų yra ne viena:

Metų knygos rinkimai 2022

Įpusėjus vasariui, Kėdainiuose vyko........

 ................. Tarptautinės istorinio teisingumo komisijos organizuotas seminaras:

Po jo gimnazijos biblioteka gavo keletą vertingų istorinių leidinių.

Juose - daugybė sovietinės valdžios dokumentų faksimilių.

Kviečiu istorijos mokytojus bei gimnazistus pasidomėti šiais turtais.

Viena eilutė knygoje.......

 .......gali nuvesti į daugiatomės knygos vertą žmogaus gyvenimą.

Bibliotekoje turime dipuko, vėliau apsigyvenusio JAV, atsiminimų knygą. Ir dar su originaliu autoriaus parašu:

Iš to nuoširdaus kanauninko pasakojimo, nors ir ne paties svarbiausio, žinoma, ir randasi šios nuorodos:

Winthrop Rockfeller

Jievute Paulekiute I

Jievute Paulekiute II

Winthrop Paul Rockfeller

Beveik prieš 50 metų.....

 ........sausio 12ąją mirė labai garsi moteris - Agata Kristi.

Bet jos kūriniai iki šiol skaitomi, pagal juos statomi spektakliai, kuriami filmai, serialai - daugybė jų laikomi klasika, o veikėjų vardai - pakeliui į bendrinius žodžius.

Gimnazijos bibliotekoje neturime daug detektyvų. Ši knyga greičiau išimtis:

Jei dar ar jau nemėgstate detektyvų - pavartykite ją vien tam, kad pamatytumėte, kaip solidžiai, kultūringai ir apgalvotai galima išleisti knygą.

Beje, į lietuvių kalbą ją išvertė mano pusseserė :)

1991 Sausio 13-oji - 2023

 Kad Sausio 13-osios minėjimas būtų įdomesnis ir turiningesnis,

siūlau mokytojams kartu su savo mokiniais pavartyti šį leidinį:

30 šios knygos egzempliorių gimnazijos biblioteka gavo garsios savo veikla ir charakteriu garliaviškės Jadvygos Bieliauskienės rūpesčiu.

Tai ji aktyviausiai platino Katalikų Bažnyčios Kroniką Garliavoje, tai jos rašytas laiškas pasiekė tuometinį JAV prezidentą Ronaldą Reiganą, tai toji moteris susitiko su juo grįžusi po tremties:

Knygoje , su kuria siūlau jums susipažinti, persipina tikros Sausio 13-osios įvykių nuotraukos, alegoriniai pasakojimai, prisiminimai ir to meto vaikų piešiniai.

Kviečiu imti ir skaityti

Kovo 16-oji - Knygnešio diena,

skirta paminėti visiems tiems beatodairiškiems drąsuoliams, kurie nelegaliai gabeno lietuviškas knygas ir nelegaliai mokė žmones lietuviško rašto.
XX a. pradžioje žurnalisto P. Rusecko paraginti patys knygnešiai arba jų ainiai surinko daugybę prisiminimų iš spaudos draudimo laikų.
Štai gabalėlis iš II prisiminimų rinkinio:

Taip jau sutapo, kad gimnazijos bibliotekoje turime vieną šiame tekste minėtoje Mauderodės spaustuvėje spausdintą knygelę.
Ją dovanų gavome iš Juozo Pažėros (JAV, Los Andželas) šeimos.

1920-aisiais išleistoje knygoje - "tų nelabų laikų" liudytojo prisiminimai. Spaustuvėje, kuri spausdino Didžiojoje Lietuvoje draustą literatūrą, praėjus 16-kai metų nuo spaudos atgavimo dienos, išleido pirmąjį lietuviško rašto draudimo dešimtmetį Marijampolės gimnazijoje besimokiusio jaunuolio atsiminimus.

Tremties istorijos - angliškai

Prieš keletą metų iš ypatingo mūsų gimnazijos draugo, labai įdomaus žmogaus, patrioto, tremtinio Mindaugo Babono biblioteka gavo antrąjį, papildytą jo knygos "Per kančias neprarandant vilties....." leidimą. 
Du gimnazijos abiturientai - Domantas Gavėnis ir Aušrinė Skrodenytė išvertė keletą šioje knygoje aprašytų tragiškų tremties istorijų. Žinoma, didysis darbas - išversti visus prisiminimus - dar laukia.  O štai minėti tekstai:

                                                                          I

The doctor asked protractedly, looked, and shook her head. Then she made a decision: “We will take her to the ward. But you can‘t stay here, there are no conditions. “Mommy was in doubt. However, the hope sparked, that the daughter would be saved – she just got into the arms of real doctors. She, herself, took the girl to the ward 6, kissed her and left with the sigh. There was a long trip home ahead of us. Mommy had to be in the job early in the morning, otherwise she would not get a food‘s card. Concentrating all one's forces we reached the bunkhouse. Mommy took a nap and then left for work and I slept till dinner. After the nap, I told everything to my sisters. I also believed that good people would help Cecile to heal. 

Sadly, few weeks later my mom got some news from the office, telling her that the daughter had to be taken from hospital. Satisfied mommy ran to take her, thinking that she was finally okay. I wanted to go too, but she didn‘t allow me saying that I would get tired.

She reached the hospital as if she had wings. The view she saw was ready to drop. Being outside the hospital she already heard her daughters unhuman wail. She left everything and rushed into the ward.

 The little girl was lying in a wet bed and her tiny body was sweaty up to her armpits, in some places there were wounds. Probably no one came to see her. She yelled with the voice that even a stone heart would split with pain. When she saw her mother, she suddenly got silent, straightened her little hands and twined around her neck. For another moment she did not believe it was her mother. She looked around again, glanced into her mother’s eyes, whispered "mommy, mommy" and perished on her shoulder. 

Now the mothers scream broke through, which, unfortunately, could not raise the child from the dead. She was crying and hugging the dead body for a long time. Somehow she managed to control herself, laid the little body into the sledge and set off to a long journey. She dragged her daughter’s body with the last strength she had, and tears blacked the way, she fell, got up, and fell again. She wept. She did not remember how she reached the hut, how she brought in the girl. We surrounded mom and our sister’s body, and we all started to cry. It was hard to know that we survived hunger, but could not save our sister from death clutches.

                                                II

....After a few days the young child got sick. He had flu, rushed 
about and moaned and his mom moaned with him. The child's flame burned out as quickly as a candle... The men made a small coffin out of rustic boards. The women laid out the child‘s corpse.

When the men got back from work, everyone gathered by the coffin. The faces were wrathful, chained by pain, the clothes were soaked, many people were coughing. Everyone had taken a knee in prayer, which was bursing out of the men‘s chests like a silent thunder... When they stood up I saw tears on their cheeks. One just couldn‘t look calmly at that forever sleeping angelic face of the child.

Finally, Kvyklys broke the silence: “Tommorow nobody will go to work. They should give us proper human rights. If not – all of us will die“. Everyone agreed by nodding. There were two candles near the little coffin, which the wind was trying to blow out. The candles were flickering, the image of the Holy Virgin Mary and a small wooden cross would sometimes appear in the bland light. Sometimes it seemed that the child was moving when cought by the light, then his mother would rush towards him and yell: “Wake up, wake up, my son, my angel!..“

But soon she would calm down with her hands let down like wings of a bird. Nobody had the courage to try to comfort her, because that would only increase the pain. She, being young and strong, became gray in just two days. And on that cursed day of June the 14-th she and her husband entered the wagon smiling happily like saying: “When we‘re together, no trouble is too great“. Holding her by her elbow and having a satchel in his other hand, he was bright and hairy. As slim as a deer, smiling as brightly as the sun, she was holding their treasure, their son, by her chest.

They experianced the first trechery while still in the wagon – they took her oak away. He just said: “Protect our son and yourself. We will meet in God‘s grace“. And here she is now, looking at her son who is lying in a coffin, whispering: “I couldn‘t, I couldn‘t save you, I couldn‘t keep my promise... How am I to survive?..“ Her cry didn‘t become any more silent... The women guarded the coffin all night in shifts. The child layed calmly – his body was resting here, but his spirit was already bowing to the Lord of the world...

Gausos visuomenėje <....>aš toliau stumiu dienas apsupta knygų

Harper Li (1926-2016)

Iš gausos visuomenės  JAV rašytoja Harper Li (Harper Lee) pasitraukė ne taip seniai. Jos pirmoji knyga - debiutas literatūroje - romanas "Nežudyk strazdo giesmininko" - taip ir liko vieninteliu jos parašytu kūriniu, tačiau ir to užteko, kad apie Harper Li sužinotų visas knygas skaitantis pasaulis.

Kai mūsų gimnazijai sukako penkeri, Algis ir Angelė Raulinaičiai iš JAV padovanojo bibliotekai šioje šalyje 1960 metais išleistą romano "Nežudyk strazdo giesmininko"  egzempliorių. Kaip tik tais pačiais metais šis romanas gavo Pulicerio premiją - itin prestižinį apdovanojimą JAV:

Skaitytojams, kurie dar neturi tiek įgūdžių, kad skaitytų visą romaną originalo kalba, į pagalbą siūlau šio romano vertimą į lietuvių kalbą, kuris neabejotinai praverstų ir tiems, kurie bando patys mokytis versti tekstus - juk įdomu palyginti, kaip vertėjas interpretavo tą ar kitą rašytojos mintį:

Kovo 11-osios akto signataro Leono Milčiaus dovana

Šiais metais (2017) kartu su gimnazijos mokiniais ir mokytojais paminėti Kovo 11-ąją atvyko vienintelis Kauno rajone gyvenantis Nepriklausomybės akto signataras Leonas Milčius.

Susitikimo metu jis papasakojo apie save, savo darbą LR Aukščiausioje Taryboje, prisiminė bendražygius – ir gyvus, ir jau mirusius, padeklamavo kelis savo eilėraščius, kurių yra parašęs jau apie 3000.

Gimnazijos bibliotekai signataras L. Milčius padovanojo knygelę apie Kovo 11-ąją su dedikacija.

Leonas Milčius dovanoją knygą

"Dėdės Tomo trobelė"

Garliavos Juozo Lukšos gimnazijos biblioteka yra gavusi ne vieną šimtą leidinių iš privačių JAV, Kanados ir Australijos lietuvių bibliotekų. Knygas dovanojo N. Bražėnaitė-Paronetto, V. Sendžikas, A. Krikščiūnas, J. Damušienė, Jūratė ir Juozas Venckai, Algis ir Angelė Raulinaičiai, rėmėjai iš Norvegijos, Vokietijos, įvairūs fondai, „Šviesos“ leidykla, gimnazijos mokytojai ir mokiniai.

Viena iš daugelio dovanotų knygų, kurią noriu parodyti – H. Bičer-Stou (Harriet Beecher Stowe) „Dėdės Tomo trobelė“. Ją bibliotekai dovanojo Algis ir Angelė Raulinaičiai. Šioji knyga unikali tuo, kad visas jos turinys nebuvo ir iki šiol nėra pasiekiamas Lietuvos skaitytojams. Sovietmečio vaikai skaitė ir verkė ties gerokai apkarpyta knygos versija, mat minėti Dievą ir tikėjimą juo per dažnai cenzūra neleido. Knyga išleista 1991 metais originalo kalba.

O tiems, kam per sunku perskaityti 400 puslapių angliško teksto, padės jau minėtas sutrumpintas knygos vertimas į lietuvių kalbą