Kauno bei pakaunės asmenybės ir įdomybės

Šį trečiadienį Kauno rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje buvo pristatyta kilnojama paroda "Iš praeities į ateitį....". 
Joje - 10 ypatingų Kauno krašto žmonių - K. Aglinsko, R. Šliūpo, J. Gabrio-Paršaičio ir kt. biografijos, veikla, prisiminimai, nuotraukos - puiki medžiaga istorijos, lietuvių kalbos, geografijos pamokoms ir minėjimams.

Mokytojų streiką apmąstant

                     Istorija apie keturis žmones

Gyveno keturi žmonės, kurių vardai buvo Kiekvienas, Kažkas, Betkas ir Niekas. Buvo labai svarbus dalykas, kurį atlikti buvo paprašytas Kiekvienas. Kiekvienas buvo įsitikinęs, kad Kažkas padarys. Betkas tai galėjo padaryti, bet Niekas nedarė. Kažkas supyko, nes tai buvo Kiekvieno darbas. Kiekvienas galvojo, kad Betkas tai gali, bet Niekas nesuvokė, kad Kiekvienas to nepadarys. Baigėsi tuo, kad Kiekvienas kaltino Kažką, tuo metu kai Niekas nepadarė to, ką Kiekvienas galėjo padaryti.

Autorius nežinomas. Galbūt klajoja po interneto lankas

Rusų literatūros klasikai ir rožė

Lydimi auklėtojos, į gimnazijos biblioteką susirinko IIE klasės mokiniai.
Čia vyko autorinės jų klasės draugo Jorio Martynovo parodos „Rusų literatūros klasikų portretai“ atidarymas.

Kuklus ir mažakalbis Joris kalbėjo nedaug. Ir tik miela jo šypsena „išdavė“, kad piešti šių žymių žmonių portretus jam buvo smagu. Visi darbai atlikti kruopščiai ir tvarkingai. Paklaustas, kiek laiko užtruko piešdamas vieną ar kitą portretą, Joris nedvejodamas atsakė: „Nežinau. Kai piešiu, tai laiko neskaičiuoju...“

Labiausiai klasės draugus sužavėjo Sergejaus Jesenino portretas. Jį Joris nupiešė parodos atidarymo išvakarėse:                                                   

Mokiniai apžiūrėjo klasikų portretus ir vartė  visame pasaulyje gerai žinomų jų kūrinių leidimus: L.Tolstojaus „Karą ir taiką“, A.Čechovo dramas, N.Gogolio ir I.Turgenevo apsakymus, F.Dostojevskio romanus, A.Puškino, S.Jesenino ir M. Lermontovo lyrikos tomus. 

Gimnazistai domėjosi šių asmenybių gyvenimu bei kūryba, todėl su gimnazijos bibliotekininke vos spėjome atsakinėti į jų klausimus:

Pats Joris geriausiai nusimano apie A.Puškino kūrybą, mat neseniai pamokoje deklamavo ištrauką iš poemos „Ruslanas ir Liudmila“. Apie kitus klasikus jis skaitys ateityje, nes dabar daug laiko atėmė pasiruošimas parodai bei kalvystės darbai - susidomėję apžiūrėjome Jorio pagamintą šaukštą, peilį, šakutę, raktų pakabukus bei nuostabią 

geležinę rožę...

Ir tai dar ne viskas - 
Joris rašo eiles ir puikiai jas deklamuoja. 

Štai toks tas mūsų Joris.

Jorio rusų kalbos mokytoja Jūratė Burinskienė

Proga pasitikrinti, kokių įdomių knygų dar neskaitei

Rimtas 40-ties knygų, kurias verta perskaityti, sąrašas

Autorius: Galimybių Arsenalas

Dar viena žinutė Lietuvos kariuomenės šimtmečio proga

Visai neseniai gimnazijos biblioteka gavo dovanų dvi labai gražiai Krašto apsaugos ministerijos ir Vytauto Didžiojo Karo muziejaus išleistas knygas - dviejuose knygos tomuose galite rasti išsamią informaciją apie Lietuvos krašto apsaugos ministrus, kariuomenės vadus, pradedant LDK didžiuoju etmonu Petru Mangirdu (tarnybą ėjo 1494 -1497) iki šių dienų.
Minint Lietuvos kariuomenės dieną, gera proga pasidomėti tais, kurie saugojo ir saugoja mūsų Tėvynę:

Minime Lietuvos kariuomenės šimtmetį

Su gimnazistų grupe Lapkričio 23-ąją – šį kartą – Lietuvos kariuomenės  šimto metų jubiliejų - minėjome lankydami kai kurias 1919-1920 metų savanorių atminimo vietas Garliavoje: 

paminklą - suolelį su pakaunės savanorių vardais (Garliavoje yra du tokie suoleliai iš 11-kos, pastatytų aplink Kauną) ir Jonučių kapines, kuriose palaidoti daugiau nei 30 Vyties Kryžiaus kavalierių. 

Su gimnazistais kalbėjomės apie savanorystės idėją, žmogaus gyvenimo tikslus, pasiaukojimą, didvyrių atminimo įamžinimo sėkmes ir nesėkmes, degėme atminimo žvakeles.

Pakeliui dar aplankėme ir numanomą garsiojo Garliavos vaistininko, knygnešio, Jono Basanavičiaus draugo ir bendraminčio Kazimiero Aglinsko kapo vietą – šio žmogaus gyvenime taip pat buvo daug pasiaukojimo ir meilės Tėvynei.

                                         

Tuos, kurie nori daugiau sužinoti apie Garliavos krašto savanorius ir pačios Garliavos istoriją - visada kviečiu pasiskaityti šią ypatingą knygą:

Dviguba pareiga

Janis Rainis (1865-1929)

   Taip latvių poetas Janis Rainis pavadino šį ketureilį

              To vieno neužtenka,

              Dvejaip mokėti tenka:

              Gyvent - kitiems kad būtų gera,

              Ir mirt kaip žmogui dera.

              1907


                      

Lapkričio 18 dieną Latvija švenčia savo valstybės šimtmetį

Tai šita tauta tais pačiais metais, kaip ir mes, atkūrė savo valstybę, tai šitie žmonės kalba vienintele mūsų kalbai visu kuo gimininga kalba, tai jų auksakaliai kadaise nukaldino mūsų karaliaus Mindaugo karūną...... 

O ryškiausiai matomas latvių ženklas šių dienų Kaune – latvio Karolio Reisono (latviškai - Karlis Reisons) suprojektuota Kristaus Prisikėlimo bažnyčia.

Gimnazijos bibliotekoje turime ką paskaityti apie mūsų artimą giminę - Latviją: 

apie jos ir mūsų valstybės tolimą bei šių dienų istoriją:

                                                     

Apie Lietuvos ir Latvijos tarpusavio santykius XX a. pradžioje:

                                                  

 

Turime ir keletą latvių grožinės literatūros pavyzdžių iš skirtingų politinių epochų: 

Kaip ir lietuviai, taip ir latviai sovietų valdžios buvo tremiami į Sibirą. Apie šią latvių tautos tragediją galite paskaityti šioje knygoje apie tremtį:

                

Su šimtmečiu, miela Latvija!

                 Kartu su istorijos mokytoja J.Sipavičiene ir antros klasės gimnazistais lankėmės istorinėje Kauno prezidentūroje - pamoka apie Pirmąją Lietuvos Respubliką buvo tokia įdomi, kad visiškai nė vienas neturėjo kada nuobodžiauti:              

  

Gimnazistai ieško atsakymų į užduočių klausimus II

 Gimnazistai ieško atsakymų į užduočių klausimus I

                    

Gimnazistai ieško atsakymų į užduočių klausimus III                                                                       

O štai šią knygą gimnazijos biblioteka gavo dovanų

Prieš 40 metų, 1978 m. lapkričio 13 dieną.....

.....buvo  įsteigta tikinčiųjų ir dvasininkų teisių gynimo organizacija
 – Tikinčiųjų teisių gynimo katalikų komitetas. 
Šiam komitetui artimi kunigai, seserys vienuolės, pasauliečiai katalikai, rizikuodami viskuo, kas paprastai svarbu kiekvienam žmogui, leido pogrindinį leidinį -
Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką (LKB kronika - 1972-1989)

Be šio leidinio neįmanoma įsivaizduoti Lietuvos kelio į laisvę. 

Gimnazijos bibliotekoje turime keletą LKB leidinių rinkinių, išleistų tiek JAV, tiek Lietuvoje.

Žinoma, jie negali atspindėti viso LKB 17 -kos metų leidimo istorijos, tačiau tikrai padės suprasti gilų priežasties - pasekmės ryšį su mūsų dabartimi.

       

                                                                               

                                                                               

                                                                               

1818 lapkričio 9-ąją gimė garsus rusų rašytojas Ivanas Turgenevas

Šią datą - 200-ąsias rašytojo gimimo metines - kartu su rusų kalbos mokytoja Jūrate Burinskiene ir antrų klasių gimnazistais paminėjome Kauno rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje: peržiūrėjome reikšmingiausius, o kartais tiesiog įdomius I. Turgenevo biografijos
faktus:

aptarėme jo viso gyvenimo meilės ir įkvėpimo istoriją, klausėmės 
I. Turgenevo poezijos prozoje:

vartėme ir skaičiavome šio rašytojo parašytas knygas:

Pagrįstai tikimės, kad bent jau liūdnąją Mumu istoriją ir jos autorių šie antrokai atsimins. Ir galbūt net labai ilgam.

Tremties istorijos - angliškai

Prieš keletą metų iš ypatingo mūsų gimnazijos draugo, labai įdomaus žmogaus, patrioto, tremtinio Mindaugo Babono biblioteka gavo antrąjį, papildytą jo knygos "Per kančias neprarandant vilties....." leidimą. 
Du gimnazijos abiturientai - Domantas Gavėnis ir Aušrinė Skrodenytė išvertė keletą šioje knygoje aprašytų tragiškų tremties istorijų. Žinoma, didysis darbas - išversti visus prisiminimus - dar laukia.  O štai minėti tekstai:

                                                                          I

The doctor asked protractedly, looked, and shook her head. Then she made a decision: “We will take her to the ward. But you can‘t stay here, there are no conditions. “Mommy was in doubt. However, the hope sparked, that the daughter would be saved – she just got into the arms of real doctors. She, herself, took the girl to the ward 6, kissed her and left with the sigh. There was a long trip home ahead of us. Mommy had to be in the job early in the morning, otherwise she would not get a food‘s card. Concentrating all one's forces we reached the bunkhouse. Mommy took a nap and then left for work and I slept till dinner. After the nap, I told everything to my sisters. I also believed that good people would help Cecile to heal. 

Sadly, few weeks later my mom got some news from the office, telling her that the daughter had to be taken from hospital. Satisfied mommy ran to take her, thinking that she was finally okay. I wanted to go too, but she didn‘t allow me saying that I would get tired.

She reached the hospital as if she had wings. The view she saw was ready to drop. Being outside the hospital she already heard her daughters unhuman wail. She left everything and rushed into the ward.

 The little girl was lying in a wet bed and her tiny body was sweaty up to her armpits, in some places there were wounds. Probably no one came to see her. She yelled with the voice that even a stone heart would split with pain. When she saw her mother, she suddenly got silent, straightened her little hands and twined around her neck. For another moment she did not believe it was her mother. She looked around again, glanced into her mother’s eyes, whispered "mommy, mommy" and perished on her shoulder. 

Now the mothers scream broke through, which, unfortunately, could not raise the child from the dead. She was crying and hugging the dead body for a long time. Somehow she managed to control herself, laid the little body into the sledge and set off to a long journey. She dragged her daughter’s body with the last strength she had, and tears blacked the way, she fell, got up, and fell again. She wept. She did not remember how she reached the hut, how she brought in the girl. We surrounded mom and our sister’s body, and we all started to cry. It was hard to know that we survived hunger, but could not save our sister from death clutches.

                                                II

....After a few days the young child got sick. He had flu, rushed 
about and moaned and his mom moaned with him. The child's flame burned out as quickly as a candle... The men made a small coffin out of rustic boards. The women laid out the child‘s corpse.

When the men got back from work, everyone gathered by the coffin. The faces were wrathful, chained by pain, the clothes were soaked, many people were coughing. Everyone had taken a knee in prayer, which was bursing out of the men‘s chests like a silent thunder... When they stood up I saw tears on their cheeks. One just couldn‘t look calmly at that forever sleeping angelic face of the child.

Finally, Kvyklys broke the silence: “Tommorow nobody will go to work. They should give us proper human rights. If not – all of us will die“. Everyone agreed by nodding. There were two candles near the little coffin, which the wind was trying to blow out. The candles were flickering, the image of the Holy Virgin Mary and a small wooden cross would sometimes appear in the bland light. Sometimes it seemed that the child was moving when cought by the light, then his mother would rush towards him and yell: “Wake up, wake up, my son, my angel!..“

But soon she would calm down with her hands let down like wings of a bird. Nobody had the courage to try to comfort her, because that would only increase the pain. She, being young and strong, became gray in just two days. And on that cursed day of June the 14-th she and her husband entered the wagon smiling happily like saying: “When we‘re together, no trouble is too great“. Holding her by her elbow and having a satchel in his other hand, he was bright and hairy. As slim as a deer, smiling as brightly as the sun, she was holding their treasure, their son, by her chest.

They experianced the first trechery while still in the wagon – they took her oak away. He just said: “Protect our son and yourself. We will meet in God‘s grace“. And here she is now, looking at her son who is lying in a coffin, whispering: “I couldn‘t, I couldn‘t save you, I couldn‘t keep my promise... How am I to survive?..“ Her cry didn‘t become any more silent... The women guarded the coffin all night in shifts. The child layed calmly – his body was resting here, but his spirit was already bowing to the Lord of the world...