"Tauta.............

 ...........psichologiškai rengėsi nepriklausomybei. Svarstyta, kokia turėtų būti valstybės sandara. Kadangi autoritarizmas diskreditavo save žmonių sąmonėje, dauguma sutarė, jog būtina įstatymais įtvirtinti demokratinės valstybės principus."

"Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai imponavo žmonėms. Tauta buvo pasirengusi aukotis.<...> Budėjo tautos kolektyvinė atmintis - veikti taip, kad nepasikartotų 1968 metai, juo labiau kruvinieji pokario įvykiai Lietuvoje."

Paskelbus Lietuvos valstybingumo atkūrimą, tą pačią dieną, tai yra 1990 kovo 11, buvo sudaryta Lietuvos Respublikos Įstatymo tobulinimo komisija, o 1990 m. lapkričio - Lietuvos Respublikos konstitucijos rengimo grupė".

Filosofas, politikos bei visuomenės veikėjas, dėstytojas, signataras
(1934-2023)

          Tauta, imponuoti, kolektyvinė atmintis, principai, aukotis, budėti.......................kosmosas.

Su Kovo 11-ąja                                                                                 

"Nebūtume šiandien nepriklausomi........

 ........... jeigu aušrininkai, varpininkai ir kiti, paskum jų pėdomis ėjusieji, nebūtų pažadinę mūsų apmirusios tautos. <...>

Praeitis rodo, kaip lengva yra prarasti tautos laisvė ir kaip sunku ją atgauti. Kiekviena 16 vasario diena turi mums tai priminti. Šią tiesą žinodami, mes mokėsime branginti nepriklausomą Lietuvą".

                                                                Antanas Smetona

                                                            Vasario 16-ąją minint, 1930

Daug paprastų, logiškų, dirbtiniu patosu nesugadintų įžvalgų šioje knygoje galima rasti. Net keista, kad politiko sakyta ir rašyta...

Štai šiame kambaryje įvyko garbių vyrų susirinkimas ir deklaracijos pasirašymas (1927 metų nuotrauka iš interneto platybių):

Su Valstybės atkūrimo diena

Ant žiemos nasrai jau vėl...........

 .....rūstaudami grįžta

ir šiaurys pasišiaušęs vėl mus atlekia gandint.

Vei! kaip ant ežerų visur langai pasidaro, 

Lygei kaip antai stikliorius įdeda stiklą.

Taipgi namai žuvų, kur varlės vasarą šventė,

Dėl barnių žiemos nei su šarvais užsidengia

ir tamsoj miegoti kiekvieną gyvulį siunčia.

Ant laukus žiemys jau taip nugandino bardams,

Kad ir balos ir klampynės pradeda rauktis,

Ir purvynai jų teškėt ir šliurpt pasiliauja.

Kelias, kad jį mėgina trenkt šokinėdami ratai,

Nei koks būbnas įtemptas dėl pašalo trinka,

Taip kad garsas jo toli galvoj atsiliepia.

Taigi dabar jau vėl sviets sveikint pradeda ŽIEMĄ.

Kristijonas Donelaitis, 

"Metai" - Žiemos rūpesčiai

Nuostabūs žodžiai apie...........

 ..........Gimtąją Kalbą

Rašėm.........

 .......nacionalinį diktantą:

Štai toks rezultatas:

Iki šiol............

 .........gimnazijos bibliotekoje neturėjome nė vieno V. Šekspyro sonetų  tomo.

Klaida ištaisyta:

Leidinyje - 154 sonetai. Ir vienas - 66-asis ypatingas, lyg šiandien parašytas:

Mirties šaukiuosi širdžia nukamuota, –

Aš pavargau žiūrėt, kaip Menkysta

Ant karžygio lavono kelia puotą,

Kaip niekinama priesaika šventa,

Kaip drabstoma purvais Garbė auksinė,

Kaip jungą velka Laisvė išdidi,

Kaip mėtos Gėda dvokiančiam šiukšlyne,

Kaip kilnūs ryžtai smaugiami širdy,

Kaip dūsta didis talentas vergijoj,

Kaip spardo mulkis meno stebuklus,

Kaip pataikauja Gėris nebylus

Išpuikusios Niekšybės despotijai...

Aš mirt geidžiu, aš neturiu jėgų, –

Tiktai tave palikti man baugu.

(Vertė Aleksys Churginas)

Visus kviečiu užeit ir paskaityt, bet ypač paneles - pamokysiu, kaip burti šiais V. Šekspyro sonetais :)

Ta nuojauta ir netikrumas tvyrojo ir lygiai prieš 73-jus metus

 "Mano Juozuk, 

<...> Šiandien atlėkė pas mane viena rumunė. Tau, rodos, pasakojau apie ją. su žinia, kad rusai turį atominę bombą. Laikraščiai tai patvirtino. Nors ir nebuvo tikrų žinių apie tai, tačiau daug kas tuo neabejojo. Ar tas nutolina mūsų išsivadavimo valandas, ar ne? Kokios jos bus sunkiai pasiekiamos, kai priartės!

<...>                                                                   

Tavoji širdis   1949.09.24"

Šią knygą turime mūsų bibliotekoje.

Ją reikia bent pavartyti.

Ypač mūsų gimnazijos gimnazistams.

Romėnų istorikas, politikas Gajus Salustijus Krispas .......

 ........rašė:

"Visi žmonės, norį išsiskirti iš kitų padarų, turi kuo uoliausiai stengtis nepraleisti gyvenimo nežiniomis kaip galvijai, kuriuos gamta sukūrė žiūrinčius į žemę ir vergaujančius pilvui. 

Mūsų prigimtis yra iš dvasios ir kūno; dvasia mums įsakinėja, o kūnas paklūsta. Viena mūsų dalis bendra su dievais, kita - su gyvuliais.

Dėl to man atrodo teisingiau siekti garbės proto galiomis, negu kūno, ir kadangi mūsų gyvenimas trumpas, turime stengtis, kad kuo ilgiau būtume minimi. Juk turtų ir grožio garbė yra nepastovi ir praeinanti, o dorybė - garsi ir amžina."

Nežinau, kokiais tiksliai metais tai buvo parašyta, bet pats autorius gyveno tame šimtmetyje, kai liko ne daugiau nei 50 metų iki Kristaus gimimo.

Paseno mintys? Jūs rimtai? - nemanau.

Per Vėlines ne apie Vėlines

"Kas gerai žino tuometinius įvykius (apie 1830-1832 metus - red. past.) paliudys, kad autorius istorines scenas ir veikiančių asmenų charakteristikas nupiešė sąžiningai, nieko nepridėjęs ir nieko niekur neperdėjęs."  A. Mickevičius

Juo labiau skaudu skaityti:

Adomas Mickevičius "Vėlinės" III dalis, 

VII scena - Salonas Varšuvoje

Beveik prieš 3 dešimtis metų......

.........pirmosiomis dienomis Lietuvoje aš patyriau tokius įspūdžius:

• Dažniausiai kelio pakraštyje yra birus smėlis ir žvyras. 
• Jau man pasidarė aišku, kodėl tiedu žodžiai -"varijotas" ir "vairuotojas" - yra tokie panašūs. Daugelis vairuotojų nepaiso eismo taisyklių keliuose ir nepagarbūs kitiems.
• Prekiniai sunkvežimiai paprastai yra pilkos ar tamsiai mėlynos spalvos ir be jokių užrašų. Ką jie veža?
• Degalinėse nėra pompų padangoms pūsti.
• Vyksta daug statybų, ypač daug statoma miestų ir miestelių pakraščiuose privačių namų.
• Prie namų - sukasti daržai. Nemačiau paliktų pievelių.
• Užmiestyje daug didelių, ilgų pastatų - karvių fermų, kurios atrodo be gyvybės ženklų.
• Girtų žmonių gatvėse gali pamatyti ir dieną.
• Visose kavinėse ir restoranuose naudojami aliuminiai peiliai, šaukštai ir šakutės.
• Per radiją ir televiziją daug kalbama rusiškai ir lenkiškai.
• Praeiviai susitikę nesisveikina ir labai įtartinai į tave pasižiūri, kai tu pasakai jiems "labas".

.......štai tokią Lietuvą pamatė JAV lietuvių emigrantų šeimoje gimęs Edmundas Čapas. 1992 metais šis žmogus dviračiu keliavo per Lietuvą - savo tėvų ir senelių gimtinę: po Kovo 11-osios buvo praėję dveji metai. 

Vasario 16-oji neišaušo staiga

Lietuviai turėjo būti kantrūs: kantriai laukti, kol išsibaigs laisvų nuo atsakomybės bajorų išvirta košė, susiklos naujos aplinkybės ir užaugs tautos nusivylimą ir viltis asmeniškai į savo širdis priėmę lyderiai. 
Štai  dr. Jono Basanavičiaus atsišaukimo, išspausdinto 1905 metų lapkričio 11 dieną "Vilniaus žiniose" ištrauka:

"Atėjo dabar, kaip matome, laikas, kad po ilgo tylėjimo galima kiek balsiau prakalbėti: kurie troško savo kraštui geresnės, laimingesnės ateities, už tai vargo, kentėjo, buvo persekiojami - dabar iškovojo šiokius tokius palengvinimus, iš kurių galės pasinaudoti visi.
Lai būna garbė visiems kankiniams už laisvę ir žmonių gerovę. Dabar, pasinaudodami naujai įgytomis laisvėmis: žodžio, susirinkimų ir susidraugavimų, susispieskime krūvon visi, kam rūpi prikėlimas Lietuvos iš miego, iš neturto, iš tamsos, iš nužeminimo."

Jonas Basanavičius "Rinktiniai raštai"

Kovo 6-oji: Partizanų vado A. Ramanausko Vanago gimimo diena

Šioje knygoje, kurią, sunkiomis sąlygomis rašytą, dalimis išslapstytą ir išsaugotą, turime šiandien, A. Ramanauskas Vanagas rašė ir štai ką:
".......Anksčiau galvojau, jog sunkiausiomis tėvynei valandomis visos tautos atsparumo ramstis glūdės inteligentijoje. Dabar įsitikinau, kad toks mano galvojimas buvo klaidingas. Tai įrodė nepaprastai sunki mūsų tautai antroji bolševikinė okupacija.<...>
Okupantas sugebėjo tarsi geležine uždanga atkirsti kaimą nuo inteligentijos. Tiesa, aš nenoriu pasakyti, kad inteligentija jau yra sugedusi ir žuvusi mūsų tėvynei. Ji tik prieš savo norą yra bolševizmo sukaustyta ir tapusi gyva mumija Lietuvos laisvinimo kovoje."
Kaži, ar labai kas pasikeitė, nors nuo autoriaus gimimo dienos praėjo 101 metai, o nuo žūties - 62-ji.
O ar turėjo kas keistis?

Minime 90-ąsias V. Putvinskio- Pūtvio mirties metines

                                                                          1873-1929

Lietuvos Šaulių sąjungos įkūrėjas, knygnešys, rašytojas, nenuorama bajoras, nusprendęs kalbėti ir rašyti lietuviškai.

Gimnazijos bibliotekoje turime šią knygą:

Joje - 359 V. Putvinskio laiškai, rašyti nuo 1892 iki pat mirties. Adresatai - šeimos nariai, artimieji, giminės, bendražygiai: žmona Emilija, vaikai, sesuo Marija, svainis A. Zmuidzinavičius, J. Nemeikša, A. Gravrogkas ir kiti.

Čia noriu pacituoti 1915 birželio 4-ąją V. Putvinskio rašytą laišką žmonai Emilijai. Jis atrodo ypač gražus tiems, kas žino V. Putvinskio apsisprendimo būti lietuviu istoriją:

"Yra žmonių daug apie mane aplinkui. Bet turinys sielos mano nepritaikintas yra prie jų. Taip baisiai be maža bendro su jais. <....> 

Lieka rašyti. <...> Ir rašysiu. Rašysiu....Saldus ir skaudus tas rašymas...bet rašysiu.

Rašysiu ir Lietuvai, tokiai, kokia buvo, tokiai, kokią norėčiau, kad būtų...Rašysiu, kaip mokėsiu. Mokinsiuosi mūsų kalbos nors nežinau, ar teks ja man dar naudoties. Bet viltis yra. O jei ir netektų, tai vis juk gražesnis būsiu mirdamas, mokėdamas tą mūsų brangią gražią kalbą."

Kviečiu atidžiau pasidomėti V. Putvinskio asmenybe ir pavartyti šio įdomaus likimo ir apsisprendimo žmogaus laiškus.

Mokytojų streiką apmąstant

                     Istorija apie keturis žmones

Gyveno keturi žmonės, kurių vardai buvo Kiekvienas, Kažkas, Betkas ir Niekas. Buvo labai svarbus dalykas, kurį atlikti buvo paprašytas Kiekvienas. Kiekvienas buvo įsitikinęs, kad Kažkas padarys. Betkas tai galėjo padaryti, bet Niekas nedarė. Kažkas supyko, nes tai buvo Kiekvieno darbas. Kiekvienas galvojo, kad Betkas tai gali, bet Niekas nesuvokė, kad Kiekvienas to nepadarys. Baigėsi tuo, kad Kiekvienas kaltino Kažką, tuo metu kai Niekas nepadarė to, ką Kiekvienas galėjo padaryti.

Autorius nežinomas. Galbūt klajoja po interneto lankas

Dviguba pareiga

Janis Rainis (1865-1929)

   Taip latvių poetas Janis Rainis pavadino šį ketureilį

              To vieno neužtenka,

              Dvejaip mokėti tenka:

              Gyvent - kitiems kad būtų gera,

              Ir mirt kaip žmogui dera.

              1907


                      

Iš A. Ramanausko-Vanago atsiminimų. Dedikacija

Šią dalį trumpai užrašytų savo prisiminimų iš laisvės kovos laikotarpio skiriu savo mažytei dukrelei Auksutei, kuri šiandien alksta, vargsta, okupanto stropiai ieškoma ir žiaurios budelio rankos atplėšta nuo tėvelio ir mamytės širdžių.
Trokštu matyti arba, jeigu jau būtų lemta savo gyvybę paaukoti dėl Lietuvos laisvės, žinoti ir tikėtis, kad ateityje, kai Lietuva gyvens nepriklausomą gyvenimą, ji neliks visų apleista ir užmiršta, neturės visą gyvenimą vilkti sunkią ir tamsią nuskriaustos našlaitės dalią, bet bus suteikta globa, galimybė mokytis ir auklėtis, o užaugus dirbti demokratinėje Lietuvoje kūrybinį darbą ir naudotis to darbo vaisiais. 

1952 02 16                                          A. Ramanauskas - Vanagas
                                            "Daugel krito sūnų.....Partizanų gretose"

Lapkritis

Ir vėl ta dargana!
Ir vėl tie lapkričio drėgni, šėmi rūkai!
Ir vėl širdis migloto liūdesio pilna,
Kad taip toli
Tu giedrą džiaugsmą palikai.

Tačiau nesižvalgyk
Atgal į saulėtus vaizdus.
Dar vienąsyk
Būk šaltas, kietas ir rūstus.


Nesižvalgyki atgalios
Į tai,
Ko šiandien nematai.
Daugiau tavęs nebevilios
Nei saulės burtai,
Nei žiedai.


Kai sniegas lauką užpustys
Ir ledas vandenis užties,
Tu būsi vienišas svetys
Trumpos dienos,
Ilgos nakties.

Vincas Mykolaitis Putinas

                                 Kokia Lietuva būtų saugesnė? 
       
                                                           

                                                           
 Liudvika POCIŪNIENĖ

Turtinga? Išsilavinusi? Profesionaliai ir techniškai pasiruošusi atremti grėsmes? Taip. Turtinga, nes kiekvienas pilietis joje socialiai saugus, o teisingas ir teisėtas uždarbis gerbiamas. Išsilavinusi ne todėl, kad kas trečias turi aukštojo mokslo diplomą, o kad kiekviename lygmenyje teikiamos adekvačios žinios ir įgūdžiai. Beje, nereikia taip jau skųstis neišsilavinimu – Lietuvos mokslininkų atradimai pelno tarptautinį pripažinimą nebe pirmus metus, o kilęs kibernetinis pavojus parodė, kad turime pakankamai aukšto lygio profesionalų, pasiruošusių susitelkti ir tinkamai veikti.

 Vis dėlto turtinga, išsilavinusia ir pasiruošusia gintis gali tapti tik motyvuota bendruomenė, tad kyla klausimas, ar tikrai vienintelė motyvacija lietuviams susitelkti – tai priešas prie vartų? Deja, kadencija po kadencijos ilgalaikė perspektyva aukojama dėl „gaisrų gesinimo“. Kartais gaila žiūrėti, kaip politikos naujokai bando įveikti maratoną sprinterio tempu, tenorėdami sublizgėti reitinguose (šviežiausias pavyzdys – chaotiška kova su alkoholiu). O mūsų visuomenės ekonominę ir socialinę būklę vertinantys specialistai nuolat mini tas pačias bėdas: socialinę atskirtį, šešėlį ir korupciją.

Korupciją išgyvendinti užtruko dešimtmečius net laimingose Skandinavijos šalyse, kur tas darbas iš tiesų buvo nuosekliai daromas, suvokiant, kad tik taip galima nugalėti ir skurdą. Tai buvo ilgalaikė nacionalinė programa, kuri, nors politikai keitėsi, turėjo didžiulį visuomenės palaikymą, o tą palaikymą lėmė… ne, visai ne liberali rinka ar koks ekonomikos stebuklas. Ir ne Šarikovo logika „atimti ir padalyti“, kaip iki šiol mano kai kurie mūsų politikos veikėjai. Skandinavų sėkmės raktas pirmiausia yra kultūrinės prigimties. Kai investuojama ne į tvoras, o į gerus santykius. Į raštingumą ir supratimą, kas iš tiesų vertinga. Demokratija veikia patikimai tik tada, kai remiasi pilietinėmis dorybėmis, kai pragmatiškas valstybės statinys turi visą bendruomenę siejantį vertybinį pamatą.

Kalbos apie pilietines dorybes statistinio lietuvio ausiai skamba tuštokai, kai vos ne kiekviename žingsnyje susiduria su įžūlaus neteisėto praturtėjimo pavyzdžiais, kai įtarumo ir nepasitikėjimo atmosfera tvyro dažnoje darbovietėje, o viešosios paslaugos Kokia Lietuva būtų saugesnė? primena pasityčiojimą. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad padėtis visose šiose sferose pamažu taisosi, bet dalis visuomenės šiandien yra beviltiškai demotyvuota, oraus uždarbio ar socialinio saugumo nesieja su sava valstybe ir renkasi emigraciją. Kažkodėl estai šiandien daug geriau jaučiasi savo šalyje. Ar jų uždarbis gerokai didesnis už mūsų? Ne. Bet jų pasitikėjimas savo valstybe remiasi aiškiai matoma nacionaline ir asmenine perspektyva, dėl kurios verta pasiraitoti rankoves.

 Ant išgyvenimo ribos atsidūrę du visuomenės atsparumo ramsčiai – tiriamoji žurnalistika ir kultūros kritika. Mes šiandien mokame už laiku neįvykdytą desovietizaciją. Už tai, kad sovietinės nomenklatūros bakterijų židinius užraugėme kone visose valstybės institucijose, kad nepasirūpinome kultūriniu atsparumu, švietimo reforma, žiniasklaidos nepriklausomybe, kad rinkos savieigai palikome visuomenės informavimo kokybę ir pasyviai stebėjome, kaip žlunga mitas, jog rinkos konkurencija tą kokybę skatina.

Perkaitusios rinkos konkurencija skatina tik „feikus“ ir „aukštuomenės“ kronikas. Mitas žlugo. Ir ką? Skirtingai nei energetikos ar gynybos sektoriuose, kur skaidrumas pamažu ima viršų, visuomenės informavimo ir kultūros srityse viešpatauja visiškas chaosas. Nors kaip tik čia glūdi didžiulis motyvacinis potencialas.

 Apgailėtinai atrodo, kai žiniasklaidos raštingumo problema užkabinama ir taip jau menkai finansuojamam Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondui, pašalpomis tebemaitinančiam kultūros leidinius, sumestus į vieną katilą su regionine žiniasklaida… Jau vakar žiniasklaidos raštingumas turėjo būt integruotas į pilietinio ugdymo programas, jau vakar reikėjo atsisakyti projektinio aukštos kokybės kultūros leidinių finansavimo ir garantuoti jiems stabilumą, pavyzdžiui, per prenumeratą visoms Lietuvos mokykloms ir bibliotekoms.

Tų reikalų sąrašas ilgas, todėl ypač pravartu būtų apsispręsti dėl prioritetų. Tai nėra taip sunku. Ant iš- gyvenimo ribos atsidūrę du visuomenės atsparumo ramsčiai – tiriamoji žurnalistika ir kultūros kritika. Nei viena, nei kita savaime neišsilaiko net didesnėse rinkose. Stiprios tiriamosios žurnalistikos egzistavimas gerokai sumažintų galimybes papirkti žiniasklaidą, pakeltų bendrą jos lygį.
Kultūros kritika yra visuomenei būtinas vitaminas. Ji būtina ne vien poetams, architektams ar kinematografininkams kaip nacionalinės kultūros gyvybingumo veiksnys. Eiliniam piliečiui taip pat svarbu gebėti pasirinkti tai, kas geriausia, ir mokėti paaiškinti, kodėl. Tuomet nedraugiškų kaimynių „minkštosios galios“ būtų natūraliai neutralizuojamos, ir Lietuva tikrai taptų saugesnė.


Iš žurnalo "Varpas" , 2017 metų rugsėjis

Su Rugsėjo Pirmąja!

                           Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė su dukra

Švęsime Rugsėjo Pirmosios šventę, Mokslo ir žinių dieną.  Ta proga  paskaitykime, kaip mokykla Lietuvoje atrodė prieš daugiau nei šimtą metų; ką mąstė mokytojas, kaip mokyklai mokinukus ruošė tėvai ir giminės, kaip jautėsi patys vaikai J

Ištrauka iš Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės apybraižos

                

                 „Keletas lapelių iš atrasto mokytojos dienyno“

                     

Štai ir įvyko mano svajojimai. Turiu mokyklą. Atvažiavau, atsibeldžiau. Toks čia apleistas miestelis. Vos pasilsėjusi ėmiausi darbo. Didokas jau vaikų būrys susirinko. Taip negudringai žiūri, nepasitikėdami: namie mat įbuginti gerai. „Palauk, neklausai – atiduosiu į mokyklą,“ – grūmoja motina. „Ištaisys tau kailį mokykloje“, - pranašauja supykusi sesuo. Ir vaikas, atėjęs į mokyklą, žiūri įbugusiomis akimis ir .....laukia, kuiomet tą jo kailį paims „į darbą“.

Nežinau, kaip išrodo šita mokykla ir kaip čia vaikai žiūri į mokslą, - turbūt ne gudriau už tėvus.

Vakar viena motina atvedė berniuką ir mergytę, ir be galo nuolankiai prašė, kad nesigailėčiau....atvarslio, kad bent tas mokslas į galvą lįstų.

- Atvarslio mums nereiks, - juokiausi.

- Kur tau ne? – ginčijosi mano viešnia. – Juk už vieną muštą septynis nemuštus duoda. <...>

Užsidegiau be galo....ir būčiau jau visą ilgą litaniją išskaičiusi, tik staiga kažin kas man lyg sušnabždėjo: „Tai žodžiai, o kame gi darbai? Mažiau pamokslų, o daugiau pavyzdžių mums reikia.“ <...>

Šviesios ir tamsios, melsvos ir juosvos akytės sužiuro į mane lyg klausdamos: „Ką gi tu mums duosi?“

Širdis tvaksėjo jausmo ir troškimo pilna. Pradėjau kalbėtis su vaikais. Reikia juk juos pažinti tokius, kokie yra. Reikia žinoti, ko jie nori, kaip mano.

                                                         Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė, „Raštai“ , I tomas

Rašytojo Vytauto Bložės atminimui

                                    Vytautas Bložė 

         1930 m. vasario 9 d. Baisogala – 2016 m. gruodžio 31 d.



Vytautas P. Bložė: „Man rūpėjo kiti vaidinimai, kitos gėlės, kiti paveikslai…“

Su poetu, vertėju Vytautu P. Blože kalbasi Eugenija Vaitkevičiūtė.

„Literatūra ir menas“ | 2004 m. birželio 11 d.

Šiandienos žmonės, suvilioti abstrahavimų, globalizavimų, technizavimų, reflektavimų ir t.t., retai bemąsto apie save. Menuose paviršutiniški dalykai išstumia egzistencinius. Tačiau Jūsų poezijoje jie išliko. Ką Jums byloja sąvoka „žmogus“? Mene, gyvenime…

Žmogus, mano supratimu, – Aukščiausiojo bruožų ar net ypatybių turintis padaras, sąmonės prasme. Krikščioniškai kalbant, yra pagal to paties Dievo atvaizdą sukurtas, ir jame glūdi tam tikras potencialus, plėtotinas dieviškumas. Žmogus tarsi „užprogramuotas“ ieškoti ryšio su Aukščiausiuoju, radęs jį – artėti, tobulėti. Svarbiausia, to siekiant – dorai gyventi, ne sąlygiškų malonumų, pramogų vaikytis, o savanoriškai prisiimti tam tikrą tabu, t.y. dvasinio ir medžiaginio ryšio su žmonėmis „regulą“. Sakyčiau, tai net svarbiau už patį minėtą ryšį – už pamaldas, maldas, apeigas, atnašavimus… Nors šie dalykai žmogų, be abejo, stiprina, guodžia, tobulina. Iš tų „regulos“ principų man, pavyzdžiui, vienas svarbiausių yra tiesos sakymas. Jis ypač aktualus dabar. Ir būtent mūsų krašte. Kad dorovė turi dominuoti žmonių elgsenoje, – tuo niekas turbūt neabejoja ir net neimtų ginčytis. Jei to nesilaikoma, manoma, kad tai – mūsų principų klaida, silpnybė. Su teisybės sakymu esti komplikuočiau. Būtent dėl to man šitas ir labiausiai rūpi, nors kitiems apstu svarbesnių keblumų. Bėda, manding, ta, kad ne tik mes, penkiasdešimt metų gyvenę nuolatinio privalomo melo aplinkybėmis, o, drįsčiau tarti, – bemaž visas pasaulis vos ne su savotišku „pavydu“ žiūrėjo į melo imperijų (sovietų, nacių…) gebėjimą kurti, plėstis, tvarkytis, įveikti visuomeninio gyvenimo pragaištis ir komplikacijas. Mes, kurie, rodos, galvą galėtume dėti už pasaulio harmoningumą, už vadinamą tobulą megapolitiką, už pasaulio visumos prioritetą, net atsisakydami dalies tautinių ar valstybinių ambicijų, „uždaros gatvės“ troškimo, t.y. ramybės vardan ramybės, – su nerimu regime, kad pasaulyje tasai „klastos ginklas“ vis dažniau vartojamas gėrio, santarvės ar tiesos vardan. Tatai šėtoniškas ginklas. Saviapgaulė. Melo imperijos subyrėjo… Aukščiausioji Tiesa yra Dievas. Manau, žmogui ji nepasiekiama. Tačiau bent kokios, sakykime, sąlygiškos tiesos reiškėjai turime būti.

Pavyzdžiui?
Pats ne itin moku ir neleidžiu sau sakyti netiesos. Netgi su savo Nijole (Nijole Miliauskaite – E.V.) kartais nesutardavom dėl to, nors šiaip susipykę nebuvom niekada. Jinai sakydavo, kad aš per daug atviras ir tiesmukas, reikia mokėti ir… Klausdavau: pameluoti? Ne, sakydavo Nijolė, nutylėti. Bet atsakydavau, ar neatvirumas, nutylėjimas nėra dalis melo? Kažkada intensyviai visokiom kalbom skaičiau Vedas ir jų komentarus, ieškodamas atsakymo: kokia turėtų būti ideali žmogaus elgsena? Taigi ir: ar žmogui atvirumas privalomas? Pasirodo, taip… Bent mažų mažiausiai – tai jį puošia. Žodžiu, teisingumas, atvirumas, mano nuomone, turėtų būti esminis mūsų civilizacijos bruožas. Deja, tenka dėl to ir nusivilti. Šiuo atžvilgiu Rytai mus pranoksta. Kai kuriais atžvilgiais – mes juos… Bet ne tiesos ir teisybės aukštinimu. Jokia nauda, jokie laimėjimai Rytuose nepateisintų neteisybės. O mums artimesnė turbūt judaizmo kultūros diaspora, kur nutylėti, nesakyti visos tiesos buvo dar viena, kartais privaloma, galimybė išlikti.

Yra ir toks Rytų posakis: nešantis tiesą neša prievartą. Pavyzdžiui, iš to kadaise kilo religiniai karai, kryžiaus žygiai… Kad kas nors nuneštų „savą tiesą“ kitam. Kitas dalykas, kai tiesą reikia apginti?
Iš dalies taip. Net Šakjamunis Buda savo globojamam karaliui patarė nenusileisti kaimyninės šalies teritorinėms pretenzijoms, nes, jis tvirtino, karą tikrai laimės tavoji šalis, kadangi čia – daugiau tiesos ir teisybės, vadinasi, žmonės narsiai gins savo tėvynę. Ir jis neklydo. Iš to Budos patarimo išplaukia visa virtinė minčių, viena jų – anksčiau ar vėliau tiesa nugalės. Ji ir yra Dievas, tik Jis kartais bando, – gal mums kai kada atrodo, kad per ilgai, per skaudžiai, – žmonių, tautų, santvarkų ištvermę… Išsigimstanti visuomenė, smurtu ir melu bandanti įrodyti santvarkos gyvybingumą, kad ir kokia ji galinga būtų, anksčiau ar vėliau turi žlugti. Tuo tarpu žmogui leista jo trokštama laisvė. Ir gėriui, ir nuopuoliui. O karai, manding, irgi išbandymas. Kartais to paties Dievo pažinimo išbandymas. Tačiau šiandienos civilizacijoje karai jau nebegalimi. Jie įgavę tokią absurdišką griaunamą ir žudančią galią, kad yra stačiai neleistini. Jie gresia visai Dievo kūrinijai ir pačiam dieviškumo atspindžiui, Jo įsikūnijimui. Naivu manyti, kad Dievas galų gale įsikištų, išgelbėtų… Žmonija pati turi ryžtis išspręsti pasaulio išlikimo mįslę.

Minėjote, jog eilėraščiui esti svarbi jo „vidinė, nuslėpta forma“. Ką būtent taip vadinate?
Formų klausimu galiu kalbėti tik apie save, – ką man reiškia „vidinė“ arba „nuslėpta“ forma. Rašydamas anksčiau naudojausi standartine forma, turbūt išmokta iš kažkur – iš Maironio, Baranausko, Brazdžionio, Aleksandriškio… Toliau ėmiau ieškoti naujoviškesnių formų, anos man jau atrodė kaip praeito šimtmečio. Mokiausi iš rusų, vokiečių, tik vėliau – iš ispanų, prancūzų poezijos. Skaičiau Majakovskį, Jeseniną, Brechtą. Jų poezijoje pastebėjau, tarkim, labai triukšmingą ir atvirą formą… Iš esmės skirtą deklamuoti arba dainuoti. Tokiai formai būdinga aštri, iš karto suprantama metafora ir panaši stilistika. Ne tik suprantama – iš karto skaudžiai sminganti galvon tarsi vinis, ypač Majakovskio ar Brechto. Paskui pajutau: tas greit įgrysta. Tikrai taip, nes labai džiaugiausi vėliau atradęs panašų A.Nykos-Niliūno perspėjimą dėl šios formos: nesižavėkite Brechtu! Tai jau nugyventas „skandalingumas“, šiuolaikinė forma galėtų būti jau be „sprogmenų“. Kartais, žinoma, triukšmą sukelti gerai. Pavyzdžiui, tokia triukšminga banga dabar eina mūsų teatras. Betgi tatai neamžina. Reikės grįžti prie giluminių dalykų, intymo, psichologinių subtilybių… Todėl pirmiausia reikia nepervertinti Brechto ir gal net Bulgakovo, bent jau tokio, kaip jis dabar skaitomas: akcentuojant, su hipermetaforomis. Tai man žaidimas vardan žaidimo, gal net „monijimasis“ (kad ir žavus). A.Nyka-Niliūnas savais žodžiais cituoja amerikiečių poetą Audeną: W.H.Audenas kažkur tvirtino, kad nors jis iš principo esąs prieš mirties bausmę, bet jeigu iškiltų klausimas, ar taikyti ją Brechtui, tai jis ne tik balsuotų už, bet dargi pasisiūlytų pats ją įvykdyti. Tiek jo pavyzdys pakenkęs, anot Audeno, menui plačiąja prasme: mėgaujamasi vulgarumu, bjaurumu, akcentuojama tai, apie ką būtent menas paprastai vengdavo kalbėti etikos sumetimais… Menas teigė, kad reikia ieškoti gilesnio, rimtesnio, svarbesnio žmogaus ar visuomenės gyvenime. Va, tai tuo noriu pasakyti, kad pamažu ėmiau krypti nebe tokios šokiruojančios formos link. Bet tokia nebetriukšminga forma, lengvai suprantama gali būti išmokta kitų, paskleista ir subanalinta ir tuo prarasti savo grožį. Tada tavo, tarkim, prieš dvidešimt metų parašytas kūrinys, kažkada labai gerai vertintas tavo artimųjų bei draugų, – sakykim, mano buvo tokie nuostabūs vertintojai kaip S.Geda, M.Martinaitis, K.Platelis, mano bendražygė Nijolė, – po kiek laiko ims atrodyti, kad tai nieko įstabaus, kad seniai visi taip ar panašiai rašą… Ir, atrodo, ne blogiau už tave, gal net geriau, nes visi kiti gali pasimokyti iš tavo klaidų. Taigi vėliau ėmiau siekti labiau „nuslėptos“ formos. Ją sunkiau atpažinti, apibūdinti. Tokia forma gimsta kažkaip tarsi savaime, ir tai tampa gal netgi nebe „surašyta“ išorinė eilėraščio forma, o greičiau tam tikros būsenos, atsipalaidavimo kūrybos metu rezultatas, gal net ne visai nuo tavo valios priklausomas… Savotiškai sunkiai nusakoma, nes tarsi ne iš tavęs įkvėpimas… Nelengva tai apibūdinti. Tatai nelengva atskleisti ir tradicinėmis literatūros mokslo galimybėmis. Daugeliui autorių išsipasakojimu perteikti savo kūrybos metodiką, jei kalbama apie gerus dalykus, pasidaro beveik neįmanoma, gal net nepatogu. Gal tai vadintina kažkuo magišku ar antgamtišku?

Keista – daugelis mėgsta sakyti „antgamtiška“, net Jūs, o ne, pavyzdžiui, „visagamtiška“. Sakytum, visiems hierarchinę vertikalę įprasčiau įsivaizduoti negu visa apimantį dalyką net žmogaus ir gamtos santykiuose…
Taip, keista. O tasai „antgamtiškumas“, magiškumas (ar kitaip) gali būti susijęs su… maldomis. Niekas nenori tuo patikėti, bet taip yra: tavo sukurto kūrinio galia ir vaidmuo kultūros, literatūros istorijoje gali būti vienokie ir kitokie. Priklausomai nuo to, kiek rimtai tu pats į tai žiūri. Netgi kiek dėl to meldiesi. Gyvenant su Nijole, ji iš pradžių juokdavosi iš manęs, kai sakydavau: meldžiuosi už tavo knygos pasisekimą. Bet tai tikrai sukuria tam tikrą poveikį. Juk viskas yra Dievo valioje, gali būti vienaip ar kitaip pakreipta. Sparnai kūriniui gali būti suteikti kūrybos metu, o gali – ir po dviejų šimtų metų ar balažin kada. O dėl tos meninės „nuslėptos“ formos norėčiau pridurti: svarbu, kad kūrinys taptų vadinama „tiršta“ forma ir kartu tas „tirštumas“ būtų tarsi nepastebimas, natūralus. Turi būti panašiai kaip mįslėse – tarsi žaisminga, lengva, smagu, o slypi gana didelis ir klaidus prasmės laukas, tiksliau būtų, žinoma: miškas…

Panašiai kaip „sodrus eilėraštis“, „prisodrintas“?
Taip, tai yra prisodrinimas. Tačiau kad tai eilėraščio neapsunkintų. Kaip, pavyzdžiui, yra Kristaus metaforose, Budos. Savotiškas lengvumas išlieka, kartu gražiai įtvirtinami išsakomi dalykai. Tai sietina su tuo, į ką civilizacija po bulvarizmų, vulgarumų, brechtų ir pan., reiktų manyti, turės sugrįžti. Man labai norėtųsi, kad būtų grįžtama prie tautosakinės etikos ir estetikos, tokios pat kosmogonijos. To, ką nuo amžių turėjo didieji kūriniai, svarbieji žmonijos mitai, Homeras arba lietuvių dainos ir pasakos. Aš skubu tai daryti, nes gali nutikti, kad vėliau tai nelabai kas ir mokės… sakykim, įausti į kūrinį tautosakinį pradą. Ne stilizacine prasme, kaip tai darė S.Nėris ir E.Mieželaitis, o etine, vertybių prasme. Visumos ir kosmogonijos estetine prasme. Man rodos, tokia bus ateities situacija. Nes visas tautosakos nagrinėjimas literatūrologiniu ar kokiu struktūralistiniu požiūriu yra sausas, šaltas, dažnai bejėgis. Struktūralistiniu požiūriu nagrinėti tautosaką, tegul ir pačią giliausią, reiškia neįveikti jos mįslės ir paslapties.

Kas Jums esti harmoninga ir kas destruktyvu gyvenime ir kūryboje?

Pirmiausia į kūrybą reikia žiūrėti kaip į žmogaus gyvenimo pėdsaką. Žmogus kuria save, tai reiškia, jog turi ne vien galvoti apie tobulą rašymą, bet ir tobulinti save (laikydamasis čia minėtų tabu, moralios gyvensenos). Pavyzdžiui, būtina melstis, medituoti ar bent pasimankštinti. (Aš pats, sakykim, kad ir griežtas vegetaras, dar ir geriu žalią arbatą.) Be to, vengti per didelės euforijos – tai vienas žalingiausių gerai kūrybai dalykų.

Ar per didelė kūrybinė euforija gali peraugti į per didelį egocentrizmą ar savotišką „didybės maniją“?

Nežinau, nesprendžiau tos problemos. Bet manau, kad euforija tikrai kenkia kūrybai. Tikroji kūryba yra diktavimas iš pasąmonės ar iš panašių erdvių, tam būtina ramybės būsena. Visatos harmonijos jutimas. Čia aš truputį fantazuoju, to viso nejunti kažkaip ypatingai, tiesiog sėdi ir rašai. Kuo ramiau rašysi – tuo aukštesnis lygis bus. Norint tobulinti kūrinį, irgi reikia pirmiausia tobulinti save.

Jūsų naujosios knygos pavadinimas susijęs su paukščiais – „Prieš išskrendant tau ir man“…
Paukštis man tarsi jungia dausas ir žemę: du skirtingus pradus. Todėl man tas paukštis taip rūpėjo. Kitas aspektas – jutimas, kad mes su amžinatilsį Nijole tuo metu, kai buvo rašoma ši knyga, artėjant žiemai, buvome tarsi besiruošiantys palikti nemielą žiemos klimatą ir išskristi kažkur… Į dausų pusę. Dausos čia gali būti suprantamos kaip išskrendantys į pietus paukščiai ir kaip anapusinė būtis. Knygos pristatymo metu ir skaičiau poezijos fragmentą, rodantį, kad žmogus, rinkęs tą visą medžiagą knygai ir rašęs, labai panašus į mane patį, buvo jau gerokai nebe šio pasaulio: per ligas ir visa kita… Tai tiek apie tą paukštiškumą.

Pristatymo metu, pamenu, kalbėjote apie rašymą tam, kad atsiskleistų vertybės. Apie tai, kad rašyti neigiamai yra labai lengva, o rašyti taip, kad išliktų grožis ir kitos vertybės, – jau visai kitas dalykas.
Taip, kalbėjau. Nes savo paties kailiu esu tai patyręs. Kartais mane masindavo vaizduoti save, tarkim, tą naratorių – žiaurokai blogą ir kitokį, nei iš tiesų yra. Manau, kad tokie eilėraščiai kaip, pavyzdžiui, „Gyvenimas su akordeonu“ iš dalies todėl ir turėdavo didelį pasisekimą tarp dabar jau mirusių žmonių, su kuriais sėdėdavom prie vieno staliuko, gerdami kavą ar vyną. Tai buvo Vincas Giedra, Paulius Širvys ir gal iš dar gyvųjų vienas kitas. Jie prie gėrimo eilių nelabai skaitydavo, ta išimtis būdavo suteikiama paprastai man. Prašomas būdavau ir paskaityti tą pokalbį su savo akordeonu, kaip vieną iš „bohemiškesnių dalykų“. Sakykim, Baudelaire’o ar Jesenino eilėse gėris ne per daug liaupsinamas. Toji problema man rūpėjo: ar menininkas turi nusmukti į dugną, kad savo kūryba galėtų pavaizduoti žmogų gal net ir tame dugne? Ir per savo knygas bandžiau šią problemą spręsti. Kiek pasisekė, aišku, ne man spręsti, ypač apie kūrybą, bet kaip žmogus jaučiuosi lyg ir ne per daugiausia susiteršęs. Priešingai, gal ir išbridau iš kažkada turėtų problemų, tokių kaip alkoholis, rūkalai ar tokie bendravimai (iš tuščio į kiaurą!) per naktis, mano kažkada taip mėgti… Pasisekė nuo viso to pabėgti. Ir manau, kad tada gaunami geresni rezultatai, nei kad būtum buvęs kitu atveju vertas. Tad askezė ir panašūs dalykai man atrodo vertingi. Toks gyvenimo būdas pats savaime įtvirtina gėrio gyvavimą. Gražaus elgesio ne etiketo, o etikos prasme. Gerų santykių su žmonėmis, su gamta, su pasauliu. Visa tai pasiekti – mano idealas. Kiek pasisekė, nežinau, bus matyt…

Vadinasi, galima mene, poezijoje išvengti nuobodžios didaktikos ir kartu teigti vertybes?

Taip.



Šaltinis: tekstai.lt