Adolfui Ramanauskui-Vanagui (1918 03 06–1957 11 29) būtų sukakę 100 metų.
Čekistai medžiojo jį 10 metų. Jis tapo paskutiniu Lietuvos partizanų vadu, per išdavystę pakliuvusiu okupantams. Jo žiauraus nukankinimo nebūtų galima paaiškinti "operatyvine būtinybe" - 1956 metais organizuotų partizanų Lietuvoje nebebuvo.
Nebuvo kam nubausti ir jo kankintojų - nei J. Sinycinas, nei L. Martavičius, nei N. Dušanskis už itin žiaurų šio žmogaus nukankinimą nepatyrė net nepatogumų, o N. Dušanskiui saugų prieglobstį iki jo natūralios mirties suteikė Izraelis.
Besislapstydamas nuo okupantų, A. Ramanauskas-Vanagas parašė trijų dalių atsiminimus „Partizanų gretose“. Juose Dainavos apygardos, Pietų Lietuvos srities, iš dalies – visos Lietuvos Laisvės Kovų sąjūdžio istorija.
Paties A. Ramanausko - Vanago teigimu, 9 iš dešimties partizanų užrašų, įrašų ir kitokios tekstinės medžiagos pakliuvo priešams į rankas. Taip atsitiko ir su antrąja bei trečiąja jo paties atsiminimų dalimi. Tačiau kiekvieną dalį A. Ramanauskas -Vanagas rašė ne vienu egzemplioriumi ir išslapstė pas skirtingus gerus žmones, kurie, rizikuodami savo ir savo šeimos likimu, išsaugojo juos iki Lietuvos atgimimo.
Daugybę įdomių, skaudžių, pamokančių istorijų iš Lietuvos partizanų kovų ir paskutinio partizanų vado - Adolfo Ramanausko - Vanago gyvenimo sužinosite skaitydami šias gimnazijos bibliotekoje saugomas knygas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą