Gimnazijos bibliotekos knygų paroda, skirta paminėti J. Lukšą-Daumantą ir jo bendražygius

            Kiekvienais metais rugsėjo pradžioje mūsų gimnazijoje minima Juozo Lukšos - Daumanto diena. Naujieji gimnazistai susipažįsta, senbuviai pasikartoja, kas buvo šis didvyris, kaip jis gyveno, kaip atidavė savo gyvybę už Tėvynės laisvę. 

Gimnazijos skaitykloje galite pavartyti, paskaityti bibliotekoje saugomus leidinius apie J. Lukšą - Daumantą bei Lietuvos partizanus. 

Parodos leidniai

J. Lukšos-Daumanto kūriniai

J. Lukšos-Daumanto rašyti laiškai žmonai

Su Rugsėjo Pirmąja!

                           Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė su dukra

Švęsime Rugsėjo Pirmosios šventę, Mokslo ir žinių dieną.  Ta proga  paskaitykime, kaip mokykla Lietuvoje atrodė prieš daugiau nei šimtą metų; ką mąstė mokytojas, kaip mokyklai mokinukus ruošė tėvai ir giminės, kaip jautėsi patys vaikai J

Ištrauka iš Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės apybraižos

                

                 „Keletas lapelių iš atrasto mokytojos dienyno“

                     

Štai ir įvyko mano svajojimai. Turiu mokyklą. Atvažiavau, atsibeldžiau. Toks čia apleistas miestelis. Vos pasilsėjusi ėmiausi darbo. Didokas jau vaikų būrys susirinko. Taip negudringai žiūri, nepasitikėdami: namie mat įbuginti gerai. „Palauk, neklausai – atiduosiu į mokyklą,“ – grūmoja motina. „Ištaisys tau kailį mokykloje“, - pranašauja supykusi sesuo. Ir vaikas, atėjęs į mokyklą, žiūri įbugusiomis akimis ir .....laukia, kuiomet tą jo kailį paims „į darbą“.

Nežinau, kaip išrodo šita mokykla ir kaip čia vaikai žiūri į mokslą, - turbūt ne gudriau už tėvus.

Vakar viena motina atvedė berniuką ir mergytę, ir be galo nuolankiai prašė, kad nesigailėčiau....atvarslio, kad bent tas mokslas į galvą lįstų.

- Atvarslio mums nereiks, - juokiausi.

- Kur tau ne? – ginčijosi mano viešnia. – Juk už vieną muštą septynis nemuštus duoda. <...>

Užsidegiau be galo....ir būčiau jau visą ilgą litaniją išskaičiusi, tik staiga kažin kas man lyg sušnabždėjo: „Tai žodžiai, o kame gi darbai? Mažiau pamokslų, o daugiau pavyzdžių mums reikia.“ <...>

Šviesios ir tamsios, melsvos ir juosvos akytės sužiuro į mane lyg klausdamos: „Ką gi tu mums duosi?“

Širdis tvaksėjo jausmo ir troškimo pilna. Pradėjau kalbėtis su vaikais. Reikia juk juos pažinti tokius, kokie yra. Reikia žinoti, ko jie nori, kaip mano.

                                                         Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė, „Raštai“ , I tomas