Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė su dukra
Švęsime Rugsėjo Pirmosios šventę,
Mokslo ir žinių dieną. Ta proga paskaitykime, kaip mokykla Lietuvoje atrodė
prieš daugiau nei šimtą metų; ką mąstė mokytojas, kaip mokyklai mokinukus ruošė
tėvai ir giminės, kaip jautėsi patys vaikai J
Ištrauka iš Sofijos
Čiurlionienės-Kymantaitės apybraižos
„Keletas lapelių iš atrasto mokytojos dienyno“
Štai ir įvyko mano svajojimai. Turiu mokyklą. Atvažiavau,
atsibeldžiau. Toks čia apleistas miestelis. Vos pasilsėjusi ėmiausi darbo.
Didokas jau vaikų būrys susirinko. Taip negudringai žiūri, nepasitikėdami:
namie mat įbuginti gerai. „Palauk, neklausai – atiduosiu į mokyklą,“ – grūmoja
motina. „Ištaisys tau kailį mokykloje“, - pranašauja supykusi sesuo. Ir vaikas,
atėjęs į mokyklą, žiūri įbugusiomis akimis ir .....laukia, kuiomet tą jo kailį
paims „į darbą“.
Nežinau, kaip išrodo šita mokykla ir kaip čia vaikai žiūri į
mokslą, - turbūt ne gudriau už tėvus.
Vakar viena motina atvedė berniuką ir mergytę, ir be galo
nuolankiai prašė, kad nesigailėčiau....atvarslio, kad bent tas mokslas į galvą
lįstų.
- Atvarslio mums nereiks, - juokiausi.
- Kur tau ne? – ginčijosi mano viešnia. – Juk už vieną muštą
septynis nemuštus duoda. <...>
Užsidegiau be galo....ir būčiau jau visą ilgą litaniją
išskaičiusi, tik staiga kažin kas man lyg sušnabždėjo: „Tai žodžiai, o kame gi
darbai? Mažiau pamokslų, o daugiau pavyzdžių mums reikia.“ <...>
Šviesios ir tamsios, melsvos ir juosvos akytės sužiuro į mane
lyg klausdamos: „Ką gi tu mums duosi?“
Širdis tvaksėjo jausmo ir troškimo pilna. Pradėjau kalbėtis
su vaikais. Reikia juk juos pažinti tokius, kokie yra. Reikia žinoti, ko jie
nori, kaip mano.
Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė, „Raštai“ , I tomas